„Spaudžiu Tau ranką kaip kirminas kirminui“, – toks netikėtas pasveikinimas nuskambėjo Šiaulių dailės galerijoje atidarant jubiliejinę tautodailininko Alekso Felikso Steponavičiaus kūrybos parodą. Jubiliatas užuominą kuo puikiausiai suprato – medžio drožėjai nuo seno save medžio kirminais vadina ir to nė kiek nesigėdija.

Ko gėdytis, kai meistro rankos įpučia gyvybę vieną gyvenimą jau nugyvenusio medžio kamienui, atgaivina bežadę medžio pliauską, priverčia judėti, plasnoti, giedoti iš medžio sutvertus gyvūnėlius, paukštyčius ir žmogaus akiai iki šiol nematytus sutvėrimus.

„Nemoku, kad medis tylėtų“, – stovėdamas savo darbų  apsupty sako meistras. Medį prakalbina ne kaltais, skapteliais ar kitais gudriais amato įrankiais – prakalbina rankomis ir širdimi.

Kadaise pasižadėjęs „apskritomis“ amžiaus sukaktims surengti po parodą, A. F. Steponavičius pažadą tesi. Ir nors pats savo darbams vis turi kokių nors pretenzijų, žiūrovams tų darbų gausa, įvairovė ir atlikimo meistriškumas teikia vis didesnio džiaugsmo.

Šiųmetė paroda, galima sakyti, yra tarsi tautodailės meistro nueito kelio apibendrinimas, jo įgūdžių, talento, reiklumo ir vertybinių kriterijų demonstravimas, taip pat medžio, kaip pasirinktos kūrybai medžiagos, galimybių atskleidimas.

Ekspozicijai skirtoje didžiulėje galerijos salėje puikiai dera didelės apimties sieninis pano, kone žmogaus dydžio medžio skulptūros, kryžiai, ir jo „judantys objektai“ –  vežimėliai su besisukančiomis žmonių skulptūrėlėmis, į gyvybės medį panaši konstrukcija su nuo žmogaus rankos prisilietimo virpančiais, aukštyn žemyn šokinėjančiais paukštukais, gudriai, iš įvairių detalių sukonstruota lazda, meistro rankose tampanti savotišku muzikos instrumentu, pašaipūniškas autoportretas, kuriuo drožėjas nukelia save nuo pjedestalo, kuris kiekvienam kuriančiam žmogui yra pavojingas dalykas. Visus darbus, eksponatus sunku išvardyti, bet kiekvienas iš jų prašyte prašosi paliečiamas, kone kiekviename tūno  staigmena, pradžiuginanti ir seną ir mažą. Beje, mažiesiems A.F. Steponavičius savo kūryboje skiria itin daug dėmesio, vaikams skirti jo „medinukai“, vaikiški baldeliai, žaislai, švilpukai, tarškynės ir kita sėkmingai keliauja po pasaulį, džiugindami vaikus, skleisdami gabaus meistro ir Lietuvos vardą.

A. F. Steponavičius dažniausiai nutyli parodas, kurios rengiamos Lietuvoje ir su kuriomis sėkmingai dalyvauja užsieniuose. Nesigiria komplimentais, kuriuos girdi ne tik iš eilinių žiūrovų, bet ir iš tautodailės žinovų, pabrėžiančių jo kūrybos brandą ir savitumą. Jo drožiniuose puikiai dera senosios lietuvių liaudies medžio drožybos tradicijos ir nauja, tik jam vienam būdinga raiška.

A. F. Steponavičius yra Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys, meno kūrėjų asociacijos narys. 2004-aisiais pripažintas Šiaulių miesto metų tautodailininku. Jis yra apdovanotas kultūros ir meno premija. Meistras dalyvavo daugiau kaip penkiasdešimtyje parodų Lietuvoje ir užsienyje, surengė šešias personalines parodas.  

Būdamas kuklus ir įvairių pagerbimų, apdovanojimų proga vis kartojantis, kad jam už nugaros turėtų stovėti dar 400 Šiaulių  krašto tautodailininkų, vieną pripažinimą vis dėlto laiko itin brangiu.

A. F. Steponavičius dažnai įvardijamas kaip šviesaus atminimo „Šaukštų karaliumi“ tituluoto drožėjo Felikso Vargono vertu įpėdiniu. Šaukštų drožyba- vieša ir nuolatinė A.F. Steponavičiaus aistra. Kiek jų išdrožta – nesuskaičiuos, kokių – nepasakys, tokia gausa ir įvairovė. Neatsitiktinai ir jubiliejinės parodos svarbiausiuoju akcentu tapo šaukštų  kolekcija. Suguldyti į „gimtojo“ beržo pliauskų lopšelius, jie užima visą galerijos sieną, lyg magnetu traukdami žiūrovo akis.

Traukia žmones ir pati kūrėjo asmenybė – dainininkas, pasakorius, keliautojas, kompanijų siela. Gal todėl parodos atidarymo dieną galerija skambėjo kaip bičių avilys – tiek susirinko draugų ir pažįstamų, tautodailininkų. Pasveikinti meistro, įvertini jo kūrybos, pasidžiaugti buvimu kartu.

Bernardinai.lt