Nėra paprasta išdrįsti kalbėti „kitaip“ apie dalykus, kurie labai ilgai buvo nepajudinami, sustingę laike ir mūsų sąmonėje. Tačiau Rytis Daukantas, į istoriją nusprendęs pažvelgti nuoširdžiai šypsodamasis ir su trupučiu ironijos, nesuklydo. Šypsenos daugeliui labai trūksta, ypač vaikams, kuriems ne tik istorija, bet ir knygos dažnai svetimos ir neprijaukinamos.

Pirmiausia negaliu nepaklausti, kaip kilo idėja parašyti knygeles vaikams apie iškiliausias Lietuvos asmenybes?

Tegul atleidžia man garbingi šalies istorikai, bet esu įsitikinęs, kad tikroji šiandienos Lietuva prasidėjo ne nuo Mindaugo karūnavimo ar šv. Brunono nukirsdinimo. Ji prasidėjo tą dieną, kai paprastas, bet be galo darbštus vyrukas iš Žemaitijos, vardu Simonas, patraukė pėsčiomis iš Skuodo į Vilnių siekti žinių, pažinti istoriją ir galiausiai pasidalyti ja su visais likusiais lietuviais.

Jeigu atidžiau apsidairysite Lietuvos knygynuose, pastebėsite, kad tokio tipo knygelių vaikams, kurias pasiūliau aš, šiuo metu beveik nėra. Manau, kad Lietuvoje trūksta kūrėjų, kurie drįstų ar norėtų ieškoti naujų, patrauklių kūrybos formų istorijai pateikti. Kadangi savęs nelaikau nei rašytoju, nei istoriku, nepabūgau pažvelgti į mūsų šalies pačias brangiausias ir iškiliausias asmenybes visai kitu žvilgsniu.

Kaip manote, ar sunku šiuolaikinius vaikus sudominti XIX a. asmenybių gyvenimais, ir to meto gyvenimą realizuoti „šiandienos“ kultūroje?

Manau, neteisingai formuluojamas klausimas. Jis turėtų skambėti, ar apskritai įmanoma šiuolaikinius vaikus sudominti XIX a. asmenybių gyvenimais. Šiais laikais, kai tėvai vaikams skiria 7 minutes per dieną, o kompiuterinių ir vaizdo žaidimų ar realybės šou personažai vaikams artimesni nei klasės ar kiemo draugai, istorija „nueina“ į istoriją. Mano knygelių seriją netgi galima pavadinti – „Neįmanoma misija“ (tik Holivudo filme pagrindinį vaidmenį atlieka Tomas Kruzas, o čia Jonas Basanavičius ir Simonas Daukantas (šypsosi). Norėčiau tikėti, kad Jonui ir Simonui iš XIX a. pavyks nugalėti visus blogiukus iš XXI a. ir laimėti vaikų simpatijas. O jeigu ir nepavyks, aš bent žinosiu, kad pabandžiau, ir padariau tai, kas atitiko mano kūrybines jėgas.

Ar knygelėse jaučiama riba tarp to, kas užfiksuota istorijoje, ir to, ką norite pasakyti, galbūt išsakyti Jūs?

Riba – vienas iš baisiausių žodžių, kurio nemėgau jau vaikystėje. Jeigu skaitytojas knygelėse nepastebės ribos tarp istorijos ir fantazijos, man tai bus pats didžiausias laimėjimas! Iš pat pradžių rašiau knygeles turėdamas labai aiškią jos misiją. Puikiai supratau, jog neužteks apie S. Daukantą ar J. Basanavičių pateikti tik tikrų istorinių faktų, kad patraukčiau skaitytojų dėmesį. Privalėjau „padėti“ Jonui Basanavičiui ir Simonui Daukantui užkariauti vaikų širdis! Norėjau leisti mažiesiems skaitytojams patikėti truputėlį daugiau, nei leidžia tikroji istorija.

O kiek leidžia tikroji istorija? Ar ji iš tiesų tokia rimta, ar tai tik susikurtas stereotipas?

Istorija yra gyvenimas, arba, atvirkščiai, gyvenimas yra istorija. Ją kuria ne kažkokie iš mokyklinių vadovėlių ar pinigų banknotų žvelgiantys mistifikuoti stabai, bet paprasti žmonės. Kaip ir kiekvieno žmogaus gyvenimas, ji gali būti ir rimta, ir liūdna, ir gėdinga, ir kartais net iki ašarų juokinga. Manau, didelė klaida pateikti tik rimtąją istorijos pusę, tokiu būdu mes tik „atitolinam“ ją nuo savęs. Aš esu įsitikinęs, kad žmogus neturi bijoti praeities, neturi „perlenkti lazdos“ išaukštindamas vieną ar kitą šalies istorinį įvykį ir jos pagrindinius herojus. Bene geriausias arba, tiksliau pasakius, blogiausias to pavyzdys yra šiandienos Rusija, kurioje žmonės tiesiog bijo savo pačių praeities. Norėtųsi, kad Lietuvoje, ypač vyresnės kartos žmonės, nebijotų pažiūrėti į savo šalies istoriją su šypsena, o kartais net ir pasijuokti iš jos. Tikiu, kad jeigu S. Daukantas būtų pamatęs savo karikatūrą, tiesiog smagiai pasijuoktų ir galbūt netgi pasikabintų ją ant sienos.

Knygelės „Simonas Daukantas – vargo pelė“ ir „Jonas Basanavičius – barzdota varna“. Iš kur šie istorinių asmenybių apibūdinimai? Juos „padiktavo“ istorija ar fantazija?

Pirmosios knygutės pavadinimui pasitarnavo tikri istoriniai faktai. Ant S. Daukanto kapo akmens iškalti štai tokie žodžiai: „Ateivi! Minėk sau, jog čionai palaidotas Simonas Daukantas, pirmas iš tarp mokytų vyrų rašytojas senovės veikalų Lietuvos, Žemaitijos ir kitų naudingų knygelių. Jis per savo gyvenimą it vargo pelė be paliaubos triūsėjo vienutiniai žemaitiškai rašyti dėlei naudos vientaučių.“ 

Tuo tarpu knygelės apie Joną Basanavičių pavadinimą padiktavo fantazija. Tačiau ir čia ji artimai „draugauja“ su istorija. Žymus daktaras iš Lietuvos ilgą laiką gyveno ir dirbo Bulgarijos mieste, Varnoje. Na, o iš kur knygutės pavadinime atsirado žodis barzda man net nereikia aiškinti. Turbūt niekas net įsivaizduoja Jono Basanavičiaus be barzdos.

Jūs – garsus karikatūrininkas. Karikatūrų randame ir pasirodžiusiose knygelėse? Ar karikatūromis norėjote skaitytojui pasakyti tai, kam galbūt neradote vietos tekste? Galbūt ne viską įmanoma pasakyti žodžiais?

Garsus. Gal per drąsiai pasakyta (šypsosi). Nesu tikras, ar karikatūristas apskritai gali būti garsus, nebent, aišku, jį pradėtų rodyti per televiziją. Piešinių, kurie papildo abi knygeles, nenorėčiau visiškai vadinti karikatūromis – tai daugiau iliustracijos. Žinoma, kas nepatingės ir įsigilins į jas, tikrai ras ir paslėptų satyrinių minčių.

Kodėl būtent per televiziją? Ir ar tas įvertinimas garsus iš tiesų jums atrodo toks drąsus?

Televizija mūsų visuomenėje vaidina didžiulį vaidmenį. Ir nors jos dienos eina į pabaigą, nes ant kulnų lipa internetas, šiandien vis dar ji sprendžia, kas yra garsus, kas yra protingas ir gražus, o ką reikia „sulyginti su žeme“.

Ar šypseną, kuri nuolat lydi skaitytoją, galima pavadinti ironiška? Galbūt ironija būtų dar vienas būdas kalbėti apie istoriją?

Ironija arba saviironija yra tai, ko mums visiems labai labai trūksta. Deja, daugelis lietuvaičių nelabai suvokia, „su kuo valgoma“ ta ironija. Internete teko perskaityti tokį komentarą, kad mane reikėtų paduoti į teismą, už tai, kad šalies patriarchą dr. Joną Basanavičių nupiešiau su raudona nosimi. Ką čia ir bepridursi. Lieka tik nusišypsoti.

Tuomet kokį Rytį Daukantą mes matome knygelėse: pirmiausia karikatūrininką, istoriką ar rašytoją?

Ačiū Dievui jūs jo nematote! Manau, atvirkščiai – Rytis Daukantas jus stebi (šypsosi).

Trečioji jūsų knygelė bus skirta Vincui Kudirkai? Ar tęsti pradėtą darbą sunkiau, ar istoriją pamažu „prisijaukinate“?

Kol kas dar anksti kalbėti apie trečiąją knygutę, ypač, kai aplink siaučia nelaboji krizė (šypsosi). Bet, jai praslinkus, Vincas Kudirka turbūt būtų vienas iš pirmųjų, kuris patektų į mano kūrybos akiratį. Jis buvo labai įdomus ir kūrybingas žmogus, kuris, beje, taip pat piešė karikatūras!

Galima manyti, kad ši asmenybė jums artimiausia? Ar kiekviena XIX a. istorinė asmenybė turi tai, kas galėtų būti artima mums?

Su visomis asmenybėmis ir ne tik iš XIX a. galima rasti artimų bruožų. Netgi tarp prieš 1000 metų gyvenusių ir šiandienos lietuvių galima rasti labai daug panašumų (tereikia peržvelgti savaitės kriminalines naujienas (šypsosi).

Kalbino Kristina Buidovaitė

Bernardinai.lt