„Išgerk, Romai, geras fotografas esi“, – tokiu užrašu ant savo gyvenimo knygos „Antanas Sutkus. Retrospektyva“ („Sapnų sala“. Vilnius, 2009) amžinas bendražygis uždarė mūsų kūrybinės bičiulystės ratą. Mat su tuo pačiu kreipiniu prieš 50 metų Vilniuje, „Tauro“ bendrabutyje, mudu susipažinome, kai Antanas iš po metalinės studentiškos lovos ištraukė visą dėžę (!) vengriško konjako „Budafok“ ir, nugėręs iš butelio gerą gurkšnį, ištarė tuos mudviem sakralius žodžius.

Gražus buvo pradžios metas! Viskas upėmis liejosi: fotografiniai pagavimai, parodos, pirmosios knygos, pirmieji apdovanojimai... Tą džiugią pilnatvę dar smagiai pašildydavome ir ugniniu vandeniu.

Nežinia, kaip būtų susidėliojusi mano ateitis, jeigu ne tas lemtingas nutikimas ir gelbstintis Antano kilniadvasiškumas. Jam jau tada, pačioje pradžioje, rūpėjo, kad Lietuvoje būtų kuo daugiau gerų fotografų. Įgimtas suburiančiojo bruožas ėjo drauge su menininko talentu ir pašaukimu. Dar Antanas apdovanotas ypač galinga/gyvybinga energija, kurios užteko viskam: kūrybai, Fotomenininkų sąjungos administravimui, šeimai, draugams, ligų bei amžinų skolų lopymui ir, žinoma, ugninėms linksmybėms...

Stabdykime prisiminimus. Nors visiškai nuo jų pabėgti nepavyks, nes visa „Retrospektyvos“ fotografinė ir tekstinė atmintis užpildyta praeities inkliuzais, kupinais vešlaus gyvenimo, tikrumo, gyvasties, geros energijos. Šį kūrybos unikumą taikliai atvėrė filosofas Arvydas Šliogeris: „A. Sutkus mato paprastai ir aiškiai. Toks žmogus pasmerktas matyti pačią esmę.“

Iš tvirtos gyvenimo medžiagos sulipdęs savąjį meninį pasaulį, Antanas vaizdais pasakė pagrindinius žodžius apie mūsų kartos laiką ir dabar, tarsi pailsęs žemdirbys, gali ramiai apžvelgti brandžiai užderėjusių fotografinių pasėlių laukus. Šitomis „pasmerktojo“ fotografijomis galima tikrinti per 170 m. pastatytų fotografijos meno rūmų pamatų tvirtumą.

Sunkiausią „Retrospektyvos“ naštą pakėlė sudarytoja ir tekstų autorė Margarita Matulytė. Tie, kuriems teko dirbti su A. Sutkumi, puikiai žino jo nuolat veikiantį idėjų vulkaną, kurį suvaldyti ir nukreipti tikslinga kryptimi nėra taip paprasta. Čia talkino tvirtas, įtakoms nepasiduodantis sudarytojos charakteris ir gerosios darboholinės savybės. Dirbant su tokia gausybe medžiagos, kai ne trupiniais, o kepalais gula geri darbai, M. Matulytei labai pravertė ne tik fotografijos istorikės patirtis, bet ir fotometraščių sudarytojos įdirbis, tikslus „gero kadro“ pajautimas.

Žavus jos prisipažinimas: „Kas sekmadienį važiuoju pas Sutkų kaip į bažnyčią, tik ne į Mišias, o klausytis išpažinties. Ne Sutkaus, o herojų.“ Tarsi kunigė apsunkusi, o gal pradžiuginta įžvalgiai ir išmintingai atverto gyvenimo, M. Matulytė nugludino visą Antano kūrybą beveik iki tobulo skambumo, papildė naujų darbų atvertimis.

Panoramiškai plačiai A. Sutkų susiejant su pasauliniu fotomeno kontekstu, išplėtota tekstinė M. Matulytės studija. Gilias ir reikšmingas jos įžvalgas papildo per visą leidinį išsibarstę nuoširdžiu jaukumu sušildyti jos paruošti fotografo prisiminimai. Už rūpestingą darbą kruopščiąją sudarytoją, kaip pabrėžia fotografas, „labiausiai priartėjusią prie mano gyvenimo ir kūrybos esmės supratimo“, albumo padėkoje jis net pabučiuoja!

Bučiuoja ir „profesionalią dailininkę, suprantančią mano pasaulėjautą ir išmanančią fotografiją“ Rimą Kiubaraitę-Sutkienę. Šios dvi valingos ir kūrybingos moterys buvo „Retrospektyvos“ architektės ir juodadarbės statybininkės. Pavykusi knyga – pats geriausias didžiųjų darbų atpildas ir svarbus priedas prie nuoširdžių autoriaus bučinių.

Kai žurnalistai A. Sutkų tiesmukai remia prie sienos smalsaudami, kokia yra meno ir fotografijos paskirtis, jis sugrįžta į studentavimo laikus, kai tokiu klausimu pats užklupo vieną profesorę ir sulaukė puikaus atsakymo – žmogaus žmoginimas!

 Dailininkas Algimantas Švėgžda su žmona. Berlynas, 1981 m.

Šitiems senamadiškiems, kilniausiems tikslams A. Sutkus atidavė visą savo kūrybą. Man jo vizitinė kortelė – „Tėvo ranka“. Tvirtai į švarko rankovę įsikibusio pirmokėlio nežinios perpildytame žvilgsnyje sutelpa visa Antano vaikystė, kurioje nebuvo 1940 m. nusišovusio tėvo. Nebuvo per žiaurųjį laikotarpį vedančios patikimiausios vyriškos rankos. Nebuvo atramos.

Tą neatperkamą skriaudą galima skaityti ir viršeliniame „Pionieriuje“. Abiejose fotografijose vaikų žvilgsniai identiški, beveik vienodai sunkūs. Pasaulyje garsesnis ir populiaresnis „Pionierius“. Gal jame sutalpintas vidinis tautos atsparumo simbolis? Tik deklaratyvus raudonas kaklaraištis šiandien dvelkteli politiniu šaltuku, tad viršelin geriau dėčiau grynakraujį Sutkų – „Tėvo ranką“. Ne socializmo kaltintoją, o meilės žmogui dainių, nes visose jo fotografijose žmogiškosios pilnatvės ir harmonijos yra žymiai daugiau negu trumpalaikių politinių aktualijų (kuriomis sudarytoja ir nepiktnaudžiauja).

Menotyrininkė Agnė Narušytė įdomiai pastebėjo, kad „A. Sutkaus nufotografuoti vaikai atrodo jau prislėgti suaugusiųjų patirties“. O gal sutkiškas žvilgsnių intensyvumas ar „žvilgsnių magija“, pasak M. Matulytės, sukelia tokį įspūdį. Mažųjų žmogučių didelės ir smalsios akys kupinos nerimo, netgi baimės, tarsi žmonių suvartotos Laimės jiems jau nebeliko...

„Lietuviška šeimyna“ irgi neabejotinai priklauso sutkiškųjų fotografijų elitui. Smagi, pagyvenusi motina su penkiais nežinančiais, kaip reikėtų pozuoti, kaimietukais ir devyniais saulės atokaitoje ant lentynos džiūstančiais sūriais – tarsi tautinio identiteto koncentratas. Tiesiog išsipildžiusi sėkmės akimirka!

Fotografų gyvenime įdomiai apsireiškia sėkmės valandų fenomenas. Jų būna tik keletas per visą kūrybinį kelią. (Tą ir pats esu patyręs.) Vienas ryškus švystelėjimas Antanui nutiko 1964 m. Ignalinoje, kai su vietiniais žvejais smagiai pavakarojęs iš pat ankstyvo ryto pakliuvo į rugsėjo pirmosios srautą, atnešusį „Pionierių“, „Tėvo ranką“ ir dar keletą vertingų fotografijų.

 „Tėvo ranka“. Ignalina, 1964 m.

1969 m. Marcinkonyse nufotografuoti stiprūs ir užbaigti vaizdiniai net patį Antaną nustebino: „... padariau ciklą „Kaimo gatvė“. Per vieną valandą. Turbūt fotografinis matymas yra Dievo dovana, nes geriausius darbus sukūriau neturėdamas jokios patirties. Intuityviai.“

Po šituo išpažintiniu atvirumu galėtų pasirašyti ir tuometiniai savamoksliai A. Sutkaus bendražygiai. Sėkmė kartais nukrinta tiesiai į objektyvą. Ne veltui yra tokia dėsningų atsitiktinumų teorija.

Sutkus iš bet kurio fotografavimo stengėsi išspausti maksimalią kokybę. Taip gimė dramatiškai lyriškas ciklas „Aklųjų mokykla“ (1962 m.). „Aklas pionierius“ pajėgus nurungti ir pasaulinę šlovę pelniusį „Pionierių“.

Prisimenu, su kokiu užsidegimu Antanas kibo į batų fabriko užsakymą, pasiryžęs ir čia įskelti meninę kibirkštį. O chruščiovmečiu užėjus pupų auginimo vajui, „Tarybinės moters“ viršeliui turėjo nufotografuoti pupos portretą. Net kelias juostas išfotografavęs, tik iš keliolikos atspaudų išrinko jam įtikusį stiebą.

Iš visų komandiruočių Antanas grįždavo išpleškinęs neįtikėtinai daug juostų. Kai kas redakcijose pasišaipydavo iš šito „kulkosvaidinio“ metodo, bet matydavo, kad kiekybė gimdo kokybę. O štai dabar tas gausus fotografavimas pavirto į sunkiai aprėpiamą, neįkainojamos vertės archyvą, kuriame amžiams susandėliuota mūsų praeities fotoatmintis.

Gyvuoja toks klasikinis posakis: nėra fotografijų – nėra istorijos. A. Sutkaus archyviniai podėliai leidžia į ateitį žvelgti ramiau. Išliks dvasingi chrestomatiniai menininko portretai, iškilios asmenybės iš ciklo „Pasaulio lietuvis“, Prancūzijoje ypač išgarsėjusi Jeano Paulio Sartre’o viešnagė Nidoje, itin lietuviški „Susitikimai su Bulgarija“. Išliks vienas paskutinių užsakomųjų fotografavimų, skirtas gyviems Kauno geto kankiniams „Pro memoria“. Išliks daugybė įsimintinų spalvotų fotografijų, netilpusių į „Retrospektyvą“, iš populiariųjų knygų „Neringa“, „Lietuva iš paukščio skrydžio“, „Daina Lietuvai“, kuriose Antanas blyksteli ir kaip peizažo virtuozas. Labai norėčiau, kad išliktų pats gražiausias parodos pavadinimas „Basų kojų nostalgija“... O svarbiausia, išliks viską pasakantis dviejų žodžių monumentas – Antanas Sutkus.

,,Vienatvės melodija“. Vilnius, 1977 m.

Išsiderinusi šiandiena Antano nedžiugina: „Jaučiuosi svetimas šiuolaikinėje visuomenėje, todėl, matyt, ir nebefotografuoju. Laikas būtų Lietuvą pakrikštyti iš naujo, nes tolstame nuo paprasto padorumo.“ Sunkus ir skaudus atodūsis!

Menininkai kūrybos rinktines/retrospektyvas linksmai vadina antkapiais. Gerai, kad dabartiniais suklestėjusios leidybos laikais dar gyvi suspėjame pasižiūrėti į tuos savo antkapius.

Nusikalstume, jeigu apeitume pačiam Antanui labai svarbų artimą ryšį su dvasininkais. „Bernardinų“ internetraštis, sutikdamas „Retrospektyvą“, publikavo plačiai išsišakojusį pokalbį su A. Sutkumi, kuriame fotografas papasakojo ir tokį nutikimą: „Kartą monsinjoro Kazimiero Vasiliausko paklausiau, ar darbas gali būti maldos forma. Jis atsakė, kad gali. Reikia daryti tai, ką jauti, sąžiningai ir su atsidavimu. Tavo darbas tampa tavo malda.“

Net neįtariau, kad jau penkiasdešimt metų Antanas nuolat meldžiasi fotografijomis. Gal ir mes ne tokie beviltiški bedieviai...