VAT, 2009

Kolekcija „Lietuvių aktorių balsai” pasipildė dar viena kompaktine plokštele. Naujausias, septynioliktas diskas skirtas poetui Vytautui Mačerniui. Poeto sonetus, trioletus ir eilėraščius skaito Petras Venslovas, muzikos autorius ir atlikėjas Alfredas Kukaitis.

Poetas Vytautas Mačernis gimė 1921 m. birželio 5 d. Šarnelėje (Plungės r.), žuvo 1944 m. spalio 7 d. Žemaičių Kalvarijoje, palaidotas gimtinėje.

Pirmuosius eilėraščius išspausdino 1936 m. Telšių gimnazijos laikraštėlyje „Šešios žaros“ ir žurnale  „Ateitis”, paskutinįjį parašė 1944 m. spalio 4 d. Vienintelis stambus užbaigtas kūrinys – „Vizijos“ (rašyta 1939–42 m.; išspausdinta. kaip pirmoji pomirtinė poezijos knyga Romoje 1947 m., spaudai paruošė Vytautas Saulius).

1942–44 parašė 81 „Metų sonetą“, nemaža eilėraščių, 14 „Songs of Myself“ giesmių, pradėjo poemą „Žmogaus apnuoginta širdis“ ir ciklą „Žmogiškoji komedija“. Be to, tris nedidelius prozos kūrinius, išvertė Baudelaire’o, Milašiaus ir kitų poetų. eilėraščių.

Karo metais poezija sklido po Lietuvą gausybe nuorašų.

Iš Vytauto Mačernio laiško Bronei Vildžiūnaitei

Šarnelė, 1942.VII.12

„(...) Jeigu kas nors vertingo yra tiek šiapus, tiek anapus, - tai aukštosios akimirkos, kurių metu žmogus išsiskleidžia Visatos pilnatvėje. Tu klausi, kas yra gyvenimas, ir aš atsakau: aukštosios akimirkos! Jos vienos padaro žmogaus gyvenimą tikrai vertingu. O mano didžiausias troškimas yra visus išmokyti geist tų aukštųjų akimirkų.

(…) Aš norėčiau visiškai atsiplėšt nuo nešvarios žemės ir gyvent pasauly, sukurtam "iš grynosios išminties", ir į viską žvelgt nuo tų mėlynųjų kalvų, kurios, nors žeidžia kojas, bet neteršia žaizdų, - su atlaidumu žemyn.

(…) Pasaulis yra vaizdas, gal geriau šešėlis, mestas į lūžinėjančias formas. Jis praeina. Tačiau reikia tenkintis tuo, ką turime. Prieš keletą dienų aš parašiau tokį eilėraštį, kuris dėl savo formos silpnumo negali eiti rodomųjų skaičiun. Vienas posmas skamba šitaip:

Aš nežinau, kodėl šiandien toks pavargimas
Sukaustė protą ir jausmus...
Ak, būki dar, nors dūžtančiose formose,
Pasauli, man prasmingas ir gražus.

Todėl mokėkime gyventi nors dūžtančiose formose. Mes patys esame šviesa, mes patys esame saulė, todėl neaimanuokime, jei aplinkui tamsu, mes nemokame sau kelio nušviest. Kiekvienas nešam sielą lyg žibintą. Ir ką aš padarysiu, jei mano žibintas silpnai šviečia.

Tačiau aš norėčiau, norėčiau visiems nušviesti kelius. Aš norėčiau, kad kas nors mane lyg degantį ugnies kamuolį išspjautų dangaus gelmėn. Ir aš tada šviesčiau virš jūsų galvų per visas dienas lyg nepasiekiama saulė.”

Vytautas Mačernis „Aš pažinau karalių tavyje“

Bernardinai.lt