Jei prisimenate filmą „Amelija iš Monmartro”, ten nemaža dalis veiksmo sukasi apie tokį linksmą fenomeną – fotobūdelę. Į ją užėjus ir įmetus monetų, bematant gauni ką tik iškeptų keletą savo atvaizdų. Procesas žavintis savo paprastumu, o akimirksniu gautas galutinis produktas – nuotraukos primena Polaroido žavesį.

Pirmąjį šio gudraus aparato patentą užregistravo Mathew Stiffensas 1889-aisiais ir tais pačiais metais Monsieur Enjalbert’as pademonstravo tokią būdelę Paryžiuje, Exposition Universelle. Modernią išvaizdą su užuolaida, fonu, vieta atsisėsti kabinos įgavo 1925 metais, Anatolio Josepho (Josepevič) dėka.

Pirma jo sukonstruota fotobūdelė buvo pastatyta Brodvėjuje, Niujorke. Gimė Anatolis Josephas Sibire, Omsko mieste. Šio žmogaus gyvenimas galėtų tapti puikiausiu scenarijumi nuotykių filmui. Jau vaikystėje susidomėjęs fotografija, lankė vietinį technikos institutą, o sulaukęs maždaug penkiolikos, jis paprašė tėvo leisti jam išvykti mokytis į užsienį. Tėvas davė pinigų nuvykti į Berlyną ir pažadėjo laukti grįžtant, kiek reikės. Ten savo žavesio ir įtaigumo dėka jaunasis Anatolis mikliai įsidarbino fotostudijoje fotografu. Dirbdamas su kamera bei stiklo negatyvais netrukus pradėjo mąstyti apie greitesnį ir pigesnį fotografijų gaminimo būdą.

Photomaton studija, 1930

Pažinimo troškimo genamas, Josephas, būdamas aštuoniolikos, paliko puikų darbą ir atkeliavo į Austrijos – Vengrijos širdį – Budapeštą, kur greit atidarė nuosavą fotostudiją. Ten išgyvenęs Pirmąjį pasaulinį karą, jis suprato, kad laikas aplankyti tėvą. Jo ir draugo kelionė į bolševikinę Rusiją, suėmimai, pabėgimai, dvi su puse savaitės besislapstant be maisto ir vandens, visa tai mes dažnai matome per televiziją, laikydami ypač lakios scenaristų vaizduotės produktu. Näki Goranino knygoje „American Photobooth” pasakoja, kaip aplankęs tėvą, pamatęs pasikeitusią Rusiją, A. Josephas traukiasi į Kiniją, Šanchajų, kur vėl sėkmingai atidaro fotostudiją. Ir toliau tobulina savo fotobūdelės idėją.

Jam buvo apie trisdešimt, kai išvyko į Ameriką siekti savo gyvenimo svajonės. Išleidęs visus pinigus kelionei, atvyko su trisdešimčia dolerių. Tačiau būtent Anatolis Jozephas yra tikras amerikietiškos svajonės pavyzdys – radęs rėmėjų, kurie davė pinigų, 1925-ųjų rugsėjį atidarė pirmą Photomaton studiją Brodvėjuje. Laukdami eilėse kasdien ją aplankydavo 7500 žmonių, jie sumokėdavo po 25 centus už devynių nuotraukų juostelę.

Kuo šis aparatas skyrėsi nuo įprastinio Kodak proceso? Šviesa patekdavo ant jautraus fotopopieriaus, buvo gaunamas iš karto pozityvas, kuris toliau mechaniniu būdu buvo ryškinamas, fiksuojamas, tada džiovinamas ir tonuojamas. Per devynias minutes išryšškėdavo juostelė su devyniomis nuotraukomis, ir visa tai – nenaudojant negatyvo.

Anatol Jozepho fotografija, 1925

Kaip rašo Naki Goraninas, pardavęs savo išradimo patentą statyti Photomoton būdeles Amerikoje, A. Josephas gavo milijoną dolerių. Dalį iš jų išdalijo labdarai. Kitą milijoną gavo už teises Europoje. Ir Photomoton studijos pradėjo dygti po visą Ameriką, net Havajuose. Tokiose studijose dirbdavo iki dvidešimties žmonių, aptarnaudami klientus, didindami ir spalvindami fotografijas. „Tuo metu, kai A. Josephas buvo pasiruošęs palikti Šanchajų ir vykti į Amerikos vakarinį krantą, ir galiausiai – ilgai kelionei autostopu į Niujorką, Kanados fermoje Scarboroughe, prie Ontario, gimė kitas mechanikas išradėjas Davidas McCowanas”, – rašo Näki Goranin.

Dvidešimties metų Davidas McCowanas jau turėjo savo žaislų manufaktūrą. Pradėjusi nuo futbolo ir krepšinio žaidimų, paleidžiamų įmetus monetą, jo manufaktūra išsiplėtė iki radijo detalių gamybos. 1926 m., pamatęs Josepho Photomaton jis to nebegalėjo pamiršti, ypač, kad paleidimo principas buvo tas pats – įmetus monetą. Su fotografija D. McCowanas neturėjo nieko bendro, bet toks iššūkis tik paskatino jį veikti ir ieškoti būdų, kaip padaryti fotoprocesą dar greitesnį ir kitokį, nei Josepho. Jau po penkiolikos mėnesių jis pagamino savo pirmąjį aparatą-kabiną, pavadindamas Phototeria. Būtent jis sugalvojo žaislinį paukščiuką, panašų į laikrodžio gegutę, išlendantį įmetus monetą, kad žmogus devynias sekundes sėdėtų nejudėdamas, sutelkęs dėmesį būtent į gegutę. Štai iš kur atsirado pasakymas: „Dėmesio, fotografuoju, tuoj išlįs paukščiukas!” Po kelių minučių gaudavai apvalų metalinį diskelį (panašų į mums žinomą ženkliuką) su nuotrauka. Išbandęs savo išradimą mažuose miesteliuose, D. McCowanas nusprendė parduoti patentą taip pat už du milijonus dolerių. Būtent tada Čikagoje, jaukiame viešbučio kambaryje, jam teko pasikalbėti su Al Capone, po šio pokalbio susipakavęs išradimą, McCowanas pasitraukė į ramesnį Torontą. Ten jo fotobūdelė įgavo pavidalą, labai artimą dabartiniam, gaminamą dabartinės kompanijos Photo-Me International. McCowano ir A. Josepho sėkmė pagimdė daugybę legalių ir ne itin aparatų, leidusių padaryti milijonus įvairiausio dydžio fotografijų. Kiekvienas, turintis tokį verslą, norėjo, kad jo fotografijos turėtų ypatingų žymių, todėl davė valią fantazijai, kurdami įvairiausius fonus, padidintas nuotraukas dėdami į metalinius rėmelius ir pan. Žmonės šiose kabinose juokėsi, maivėsi, vaipėsi, bučiavosi, tačiau į šias fotografijas niekada nebuvo žiūrima rimtai, jos nepakliuvo į fotografijos istoriją, nebuvo studijuojamos.

Photomaton studija, 1927

Dabar stambiausias gamintojas Photo-Me International yra Didžiojoje Britanijoje, turintis apie penkis šimtus fotobūdelių šioje šalyje.

Kažkodėl daugiausia tokių aparatų stovi stotyse, oro uostuose ar bent  strateginėse turistinių maršrutų vietose. Gal todėl, kad kelionės ir fotografija yra tarsi neatsiejami dalykai. Taigi, tokia fotobūdelė stovi ir Vilniaus geležinkelio stotyje. Fonų asortimentas menkas, tačiau gali pasirinkti – pramoginė nuotrauka ar pasui. Panašią kabiną radau net Meksikoje, Oaxaca autobusų stotyje, labai nudžiugusi įmečiau dešimt pesų, ir tada supratau, kad ji sugedusi... Fotobūdelės taip pat būna įvairių rūšių – Meksikoje buvusioji tegalėjo pasiūlyti paso nuotraukų. Kitos, modernesnės, leidžia pasirinkti – paso ar tiesiog linksmos nuotraukos atminimui su juokingais grafiniais rėmeliais. Tokia ir yra Vilniuje „Helios city” verslo centre, šalia „Forum cinemas Vingis”. Viena „fotosesija” kainuoja dešimt litų. Labai prajuokino stoties būdelėje esančios instrukcijos trečias punktas –  „Nusifotografuokites 4 kartus”. Aiškiai aparatas ne lietuviškos kilmės, parašyta su klaidomis. Tačiau fotobūdelių kultūra ir yra linksminimosi, juoko, draugystės, o gal atminimo apie linksmus dalykus kultūra. Ypač tai tinka modernioms kabinoms, kuriose gauni ne nuotraukas, o fotolipdukus. Japonijoje tai itin svarbi jaunimo kultūros dalis, vadinama purikura. Anglų kalba tai skamba kaip print club.

Tomas Vengris, niujorkietis, o šiuo metu – Vilniaus dailės akademijos studentas, pasakoja: „Daugybę fotobūdelių mačiau Japonijoje, kur viešėjau keletą kartų pas savo draugę. Mes su draugais nusifotografavome vienoje iš jų, esančioje Moris Tower. Tai didžiulis pastatas, kuriame yra šiuolaikinio meno muziejus, o jei teisingai prisimenu, aštuoniasdešimtame aukšte – fotobūdelė, iš ten matyti visas miestas. Nuotraukoms gali pasirinkti kokį nori antrą planą. Už nugaros gali būti kaip fonas miestas ar kiti Tokijo turistiniai vaizdai. Buvo labai juokinga, kai užėjus ir atsisėdus, būdelė pradėjo kalbėti, deja, japoniškai. Kol išnagrinėjom, kokį mygtuką reikia paspausti, niekas nebuvo pasirenggęs, todėl nuotraukose vienas žiūri į vieną pusę, kitas kalba... Fotografijas gauni ant lapelio (maždaug atvirutės dydžio), iš viso apie dvidešimt nuotraukų-lipdukų. Gal šešios iš jų didesnės, dar šeši lipdukai truputį mažesni, kažkiek mažų, kad galėtum kur tau norisi, ten ir užklijuoti – ant šaldytuvo, mobiliojo telefono ar dar kur nors. Japonijoje labai populiaru klijuoti savo draugų nuotraukas ant mobiliųjų telefonų. Dar teko fotografuotis oro uoste laukiant skrydžio iš Puerto Riko į Niujorką. Turėjome labai daug laiko, nežinodami, ką veikti, ir fotografavomės. Kabinos technologinis lygis buvo gerokai žemesnis – galėjai fonui pasirinkti kažkokias gitaras ar tiesiog įvairių spalvų derinius. Nuotraukos taip pat buvo lipdukai, kuriuos galėjai kur nors užklijuoti, ką mes ir padarėme. Japonijoje tokių fotobūdelių yra nepaprastai daug. Ten tai – draugystės simbolis. Jei turi draugų ir nesi su jais nusifotografavęs tokioje kabinoje ar nenešioji tokio lipduko, draugystė nėra tikra arba tu pats kažkoks ne toks... Ypač jei esi įsimylėjęs, turi draugę, tuomet šitaip nusifotografuoti yra tiesiog būtina. Gali matyti, kad tarp jaunų žmonių beveik kiekvienas yra užsilipdęs nuotraukų iš tos būdelės. Tai yra tiesiog kultūros dalis.“

Nuotraukos, darytos Vilniuje prekybos centre „Helios city“ esančioje fotobūdelėje

Mariko Foster, gyvenanti Japonijoje pasakoja: „Japonijoje, fotobūdelės išspausdina tavo dekoruotą nuotrauką kaip lipduką, vadinamą purikura, kas reiškia „išspausdinta įmetus pinigus”. Fotografuotis šiose būdelėse tapo populiaru, kai aš dar buvau naujokė vidurinėje. Tiesiog beprotiška, kaip pasikeitė šių paprastų aparatų technologija. Aš turiu išsaugojusi purikura iš paauglystės – nekokybišką ir nuobodžią palyginti su išmoningomis šių laikų purikuromis. Prisimenu, kad, vos susitikus su draugais, tuoj pat lėkdavom pasidaryti purikura ir tuomet jas mainydavom arba dekoruodavome savo darbo kalendorius (jie Japonijoje yra labai svarbūs). Mano nuomone, žmonės tai mėgo, nes gali nusifotografuoti daugybę kartų, pasirinkti vieną iš daugybės fonų, o vėliau linksmintis pridėdami tekstą arba mielą paveiksliuką. Be to, tai smagus prisiminimas. Šiuo metu negaliu sugalvoti priežasties, kodėl išleidau tiek pinigų fotografuodamosi tose būdelėse, bet vis dėlto buvo smagu tada, o dabar tai sukelia juoką.”

Taigi, Japonija. O Vilniaus traukinių stotyje esanti būdelė siūlo tik keletą spalvotų rėmelių, kokybė taip pat menka. Kita, esanti Vilniuje, siūlanti skaitmeninius fonus, kur gali pabūti Dovydo skulptūra, gerokai išmoningesnė. Bet visgi šių aparatų teikiama juoko, geros nuotaikos ir prisiminimų dozė (išskyrus tuos atvejus, kai daroma nuotrauka pasui, nes tokia, kiek žinau, niekada neteikia džiaugsmo) tiesiogiai nepriklauso nuo fotografijų kokybės, čia gi ne fotoatelje, o vieta, kur galima maivytis ir kvailioti. Vartau Näki Goranin knygą „American photobooth”. Didžiausią įspūdį daro fotografijos su besijuokiančiomis poromis, kvailiojančiomis, besibučiuojančiomis, vyrai, įsikandę cigarus, juodaodės damos, jaunuoliai, šypsodamiesi demonstruojantys karinę uniformą. Visa epocha, praėjusi, mums tolima, tačiau gyva tose nuotraukose, vis dar besišypsanti.

Ei, gerbiami šiauriečiai, gal, užuot pykę vienas ant kito ir pavydėję, susitinkame prie fotobūdelės Vilniaus traukinių stotyje? Pasimaivysime, pakikensime, parungtyniausime, kas gali įamžinti juokingesnę grimasą ir ilgai kur nors gulės spalvotuose rėmeliuose širdelėse pavidalo prisiminimas apie tai, kaip buvo smagu. Taigi, susitinkame jau šiandien, nėra ko linksmybių atidėlioti.

Aistė Kisarauskaitė

Bernardinai.lt