Daugybei žmonių diena prasideda ne nuo labas rytas, poezija, kaip mokė ,,Pasaulių” sutvėrėjas, o nuo labas rytas, kompiuteri. Turbūt neperlenksiu sakydama, jog šitos keturkampės dėžutės ilgainiui tapo mums pačiais tikriausiais altoriais. Man irgi laptopas padeda atsikelti ir kiekvieną rytą nusilenkti – bet nebe savo atvaizdui veidrodyje, o kažkam Kitam. Vis tiek, kaip sakė vienas bičiulis, visi gyvena ne Kaune ir ne Vilniuj, o internete.

Kaip tik dėl šio didelio prieraišumo vos spėjau į Pirosmani parodos uždarymą. Buvo likęs pusvalandis, salėse – pilna žmonių. Apžiūrėjau ne tiek tapinius, kiek juos. Prie juodos klijuotės su Kachetijos traukiniu mergytė kamantinėjo savo tėtį: ,,Kodėl tos kiaulės atbulai nupieštos?”. (Manding, tai buvo jau papjautos kiaulės, arba kritę šernai. Nekenčiu klausytis svetimų pokalbių, bet vaiko klausimas privertė susimąstyti.) Ji entuziastingai klausinėjo toliau: ,,O žmonės kai miršta, irgi kojas iškelia į viršų?”. Tai bene įdomiausia, ką parsinešiau iš tos parodos. Nors laikausi  nuomonės, kad jeigu žmogus nėra matęs originalų, tai jis, galima sakyti, išvis nieko to dailininko nėra matęs. Kiekvieną kartą dabar, žvelgdama į baltutėlį ekraną, prisimenu, jog Pirosmani matydavo vien juodumą, prieš pradėdamas tapyti. Pasaulius jis apčiuopdavo iš tamsos, intuityviomis, vaikišką piešinį primenančiomis linijomis. Atsargiai, neskubėdamas juos čiuopė. Traukė iš nebūties, guldė ant savo altorių. Jų šešėlyje ir mes suklumpam, dieną naktį trykštant amžinajai nuosavų ekranų šviesai.

Garbinu šitą miestą, jis – mano asmeninės liturgijos dalis; jo pakrantėse jau yra aitvarų ir oro balionų, riedučių ir riedlenčių. Vadinasi, jis laisvas, jame sudarytos sąlygos skraidyti, ir jokia vergystė kompiuteriams dar netriumfavo. Yra net du simboliniai laptopai prieš Nacionalinę galeriją, o priešais juos, kitapus Konstitucijos prispekto, ant tvoros užrašyta: ,,Graffiti – mėgaukimės atsakingai ir socialiai naudingai. Reikia suklijuoti plyteles? – tel. 865495881!”. Kiekvieną kartą, važiuodama pro šalį troleibusu, įsikvepiu nuo to šūkio. Valdžiai reiktų turėti galvoje, jog graffiti – ypač efektyviai sociumą auklėjantis menas. Lydos gatvėje esama dar geresnių: prie lopšelio-darželio ,,Krivūlė“ ir ant buvusio pranciškonų vienuolyno sienų daug kartų linksmai (su emotikonais) prirašinėta: ,,Šeima“. Ironizuojama, matyt, valstybinė šeimos koncepcija. Neabejoju, kad praeiviai bent pasąmonėje fiksuoja tuos užrašus. Kaip kitaip paaiškinti vis didėjantį gimstamumą ir apsisprendimą auginti vaikus.

Mane nuolat kaltina, kad neva rašau apie save. O verčiau jau kalbėsiu apie save, negu apie tai, ko visai neišmanau – pvz., tokią vulgarią sritį, kaip politika. Joks save gerbiantis rašeiva neturėtų ten lįsti. Kaip ir save gerbiantis politikas ar koks kitas profesionalas – mėgėjiškai rašyti. Visi mes trokštame būti mylimi ir reikalingi, tiek čia ir Narcizo mito. Viešpatie, juokinga. Todėl žmonės ir lindi socialiniuose tinkluose, kemša ten savo ataskaitas apie ontologinius nušvitimus dantų valymo metu. Tie, kurie tokias ataskaitas pateikia knygose ar laikraščiuose, visais laikais buvo vadinami parazitais. Neseniai sužinojau, kad mokyklose, kaip ir anksčiau, tai aiškinama moksleiviams: laukiu nesulaukiu, kol atsiras koks naujas Brodskis, juk turėtų.

Ir tai tiesa, ko čia gėdytis prigimties. Iš visų žanrų pats nebūdingiausias mums yra darbas. Išklausius naujosios prezidentės užmojų, pasibaisėjau – sunkūs čėsai stojo tokiems tinginiams, kaip mes. Bet pastebėjau – vadinamoji krizė visiems išeina tik į naudą. Žmonės ėmė uoliau, kruopščiau, atsakingiau žiūrėti į savo pareigas. Raštingieji atsigręžė į mirštančius laikraščius. Ne iš filantropijos, žinoma, bet vis tiek gerai. Metų slinkties pojūtis, kai smėlyje tyliai kapstosi centimetrais kasdien didėjantys vaikai, eini pro žydinčias erškėtrožes, girdi jų žieduose laiko siūlą tempiančias bites. Jauties miegančiaja gražuole, kuri viską šiame gyvenime jau pramiegojo, bet jos sapnas buvo gražesnis už realybę. Ką tomis akimirkomis galima pasakyti darboholikams? Jūs galvojot, kad apiplėšėt patys save, o iš tikrųjų apvogėt kitus. Artimuosius ir tolimuosius. Savęs nemylėjimu jūs juos stačiai nužudėt. Sielvartingame šio pasaulio džiaugsme, jo minkštų ir švelnių pavidalų apsiaustyje neįmanoma prarast tapatybės, kurios neturi.

*

Kai rašau, meldžiuosi. Čia mano namai, čia gyvenu. Čia įrenginėju savo svajonių kambarius, mažus kambarėlius.