Aleksandras Zinovjevas yra vienas iš įdomiausių Rusijos rašytojų bei socialinių teoretikų. Sovietiniu laikotarpiu A. Zinovjevas išgarsėjo taiklia ir negailestinga režimo kritika, kurią jis dažniausiai skelbė emigracijoje. A. Zinovjevą galima vadinti rusiškojo sociologinio romano pradininku. Socialinę analizę šis rusų mąstytojas paprastai pateikia puikia, šmaikščia literatūrine kalba. Po Sovietų Sąjungos suirimo A. Zinovjevas daug ką nustebino radikalia Vakarų kritika. Pagrindine jo kūrinių tema tapo „vakarizmo“ kritika.

Skaitytojams pateikiame fragmentus iš A. Zinovjevos knygos „Katastroika“, kurią jis paskelbė 1989 metais. Manome, kad A. Zinovjevo svarstymai leis kiek kitokiu žvilgsniu pažvelgti į sovietmetį, kurio dulkes iki šiol valomės.

Pavadinimo kilmė

Partgrado priešistorė

Partgrado teritorijoje niekada nebuvo vykdomi jokie archeologiniai tyrimai. Tačiau būtent čia yra paskelbti stulbinami atradimai tarybinės archeologijos srityje. Tai įvyko šiomis aplinkybėmis. Jau ketvirtajame dešimtmetyje partgradiečiai sugriovė pagrindinę cerkvę ir ketino (Maskvos pavyzdžiu) jos vietoje pastatyti didingą pastatą, kuriame turėjo posėdžiauti partiniai darbuotojai ir veikti valstybinės įstaigos. Iškasė gilią duobę pamatui. Paskui statybą užmetė dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių Maskvoje sugriautos cerkvės vietoje pastatė ne Tarybų namus, bet baseiną. Kai (jau po karo) be jokio svaresnio tikslo, o gal kaip tik siekdami išrausti gilią duobę, pradėjo valyti pamatų vietą, tai atrado čia priešistorinio žmogaus skeletą. Mokslininkai nustatė, kad šis žmogus buvo pati seniausia į žmogų panaši būtybė žemėje, Jį pavadino partopiteku.

Šis partopitekas turėjo kiek suplotą kaukolę, šiek tiek didesnę nei šimpanzės. Mokslininkų teigimu, jis judėjo keturiomis galūnėmis, tik kai kada atsistodamas ant dviejų. Išvada buvo tokia – žmogus Partgrado srityje „atsirado spontaniškai iš vietinės floros ir faunos resursų“. Taip pranešė laikraščiai. Taip pat buvo rašoma, kad toks žmogus Partgrade atsirado gerokai anksčiau nei Londone, Paryžiuje, Romoje ir, aišku, nei Niujorke.

Tiesa, senoliai tvirtino, kad šis skeletas priklauso ikikariniame mieste gerai žinomam girtuokliui, kuris iš tiesų turėjo suplotą nuo dažnų kritimų ar mušimo kaukolę ir paprastai nuo vieno taško iki kito, ieškodamas išgerti, judėjo šliaužte. Atsistodavo jis tik tam, kad pasiektų prekystalį ir gautų alaus ar degtinės. Šis girtuoklis esą įkrito į pamatų duobę. Jis buvo labai girtas ir prasmego purve. Savo teiginio teisingumą senoliai grindė tuo, kad partopiteko dantys buvo plombuoti, o šalia skeleto atrado ir „Vorošilovo šaulio“ ženklelį. Kadangi senolių teiginiai neatitiko partinės vadovybės prioritetų, kuri tuo metu visur ir visada bandė pagrįsti, jog žmogus atsirado iš beždžionės, tai senolius pasodino į griežto režimo lagerį už tarybinės viešosios tvarkos šmeižimą. Senoliams pasisekė, kad lageris buvo srities teritorijoje, ir jie savo žemišką kelionę baigė praktiškai namie.

Paskui statybininkai atrado gabalėlį audeklo su nežinomais rašmenimis. Mokslininkai iššifravo rašmenis ir pareiškė, kad raštija Partgrado teritorijoje atsirado gerokai anksčiau nei Senovės Graikijoje ir net Egipte. Pirmieji Partgrado gyventojų protėvių žodžiai buvo keiksmažodžiai. Juos dabar labai pamėgo rusų intelektualai bei tarybinės visuomenės žinovai Vakaruose, kurie rusų kalbos mokosi pagal necenzūrinių žodžių žodynus. Progresyvūs tarybiniai mokslininkai lingvistai (struktūralistai), remdamiesi Partgrado archeologiniais duomenimis, išplėtojo teoriją, kad rusiška necenzūrinė kalba yra pati seniausia žmonijos prokalbė. Ypač pažangūs mokslininkai paskelbė dar radikalesnes išvadas – jie atrado necenzūrinių žodžių ištakas net garsuose, kuriuos leidžia Partgrado avys, karvės ar vištos. Kadangi šis atradimas vertė suabejoti marksistine teze apie tai, jog žmogus kilo iš beždžionės, tai pastarosios teorijos autoriai buvo sukritikuoti vietos spaudoje ir paguldyti į psichiatrinę ligoninę.

Rašytinė Partgrado istorija

Kaip jau buvo rašyta, pirmieji duomenys apie Partgradą atrandami jau seniausiose rusų metraščiuose. Tačiau vėliau jokių užuominų istoriniuose dokumentuose nebėra. Tik neseniai partgradiečiai mokslininkai atrado, kad Partgrade kupinas įvykių gyvenimas buvo net ir tais laikais, apie kuriuos nieko nežinome.

Pavyzdžiui, švenčiant Kijevo Rusios krikšto du tūkstančius metų, paaiškėjo, kad partgradiečiai apsikrikštijo dviem savaitėms anksčiau nei kijeviečiai. Kijevo kunigaikštis Vladimiras svyravo: priimti jam krikščionybę ar islamą – jis nežinojo, koks tarp šių religijų skirtumas. Sužinojęs, jog partgradiečiai apsikrikštijo, jis pasipiktino jų įžūlumu ir krikšto pirmenybę pasisavino.

Partgradą pakrikštijo legendinis kunigaikštis Igoris, legendinio Olego, kuriam įkando legendinė gyvatė, vaikaitis. Pasak laikraščių, šis Igoris buvo reformatorius, toks kaip Gorbačiovas. Jo reformų dėka Partgradas pasiekė pasaulinį to meto išsivystymo lygį. Kadangi tuo metu išsivystymo viršūnė buvo feodalizmas, tai Partgradui teko spręsti uždavinį – pralenkti feodalines valstybes ekonominiu, politiniu ir kultūriniu aspektais.

Kunigaikščio rūmuose kabojo plakatas: „Tegyvuoja feodalizmas – šviesi visos žmonijos ateitis“. O ant cerkvės pakabino šūkį: „Pirmyn į baudžiavos pergalę“. Atsirado šauklių, kurie vaikščiojo po miestą ir pranešdavo apie įvykius mieste ir pasaulyje. Kad būtų garsiau, jie prie lūpų laikė delnus. Tada pirmą kartą istorijoje ir pasirodė žodis „viešumas“. Jis kilo nuo žodžių „viešai plyšauti“, t.y. leisti garsus, kurie net mirusįjį pažadintų. Kunigaikštis Igoris dar gerokai anksčiau nei Petras Didysis nusprendė iškirsti langą į Europą. Tačiau jis dar nežinojo, kur ta Europa yra, ir iškirto langą ne į tą pusę, t.y. į Aziją. Todėl stagnacija čia įsitvirtino iki pat Gorbačiovo laikų.

Totorių mongolų antplūdžio metu mongolai (o gal totoriai?) apėjo Partgrado sritį. Tik kartą mongolų totorių būrys pasirodė prie upės, kuri ne tiek Partgradą skyrė nuo likusio pasaulio, kiek likusį pasaulį nuo Partgrado. Miesto gyventojai atvėrė vartus (vaizdus posakis, nes vartų, aišku, mieste jokių nebuvo) ir pridėjo į kelnes (taip pat vaizdus posakis, nes kelnių partgradiečiai nenešiojo). Partgradiečiai pasitiko nekviestus svečius su nepaprastai dideliu duonos kepalu ir druska bei pasiruošė kapituliacijai. Totoriai ir mongolai, išsigandę, ar šis kepalas nebus Trojos arklys, nušuoliavo šalin. Partgrado kunigaikščiui Tuščiagarbiui (Pustoslavui) teko visus metus trinti slenkstį Auksinėje Ordoje, prašant priimti Partgrado duoklę. Teigiama, jog būtent tada atsirado žinomas rusų posakis „penkmetis per ketverius metus“. Tiesa, posakis „trinti slenkstį“ nėra tikslus, nes nei totoriai, nei mongolai jokių slenksčių neturėjo.

Septynioliktojo amžiaus neramumų laikais Pseudo-Pseudo-Pseudo-Dmitrijus per klaidą atklydo į Partgradą. Tačiau nežinomas valstietis nuvedė lenkus toliau nuo nuodėmės į gretimą sritį ir perdavė tiesiogiai Ivanui Susaninui. Paskui tas valstietis, sužinojęs, kad apie Ivaną Susaniną sukurta opera, labai apgailėjo, kad pats nepaklaidino lenkų pelkėse. Bet buvo jau vėlu. Be to, lenkai į socializmo pelkę įklimpo iki ausų ir be Partgrado pastangų. Net Romos popiežius, kurį amerikiečiai paskyrė iš lenkų, tikėdamiesi, kad jis gražins Lenkiją į Vakarų civilizacijos glėbį, susitaikė su šiuo istoriniu faktu.

Iki Petro Didžiojo partgradiečiai vaikščiojo be kelnių. Petras liepė baigti šią barbarystę ir nusiuntė į Partgradą užsieniečių, kaip gero elgesio pavyzdžių. Partgradiečiai užsieniečius išvijo. Prieš tai numovė jiems kelnes ir įkrėtė 100 rykščių per nuogus užpakalius. Petras labai įtūžo ir pareiškė, kad tiems, kurie vaikščios be kelnių, nupjaus lytinius organus. Partgradiečiai pakluso didžiajam reformatoriui ir pradėjo nešioti namuose siūtas kelnes, kurių nenusimaudavo net tada, kai prispirdavo gamtos reikalai.

Prancūzų invazija 1812 metais taip pat aplenkė Partgradą. Istorikai iki šiol laužo galvas, kodėl Napoleonas iš Maskvos bėgo tuo pačiu keliu, kuriuo buvo atėjęs. Buvo sugalvota įdomių hipotezių. Tačiau jei mokslininkai geriau pažinotų Partgradą, jiems nereikėtų jų kurti. Prancūzai paprasčiausiai paniškai bijojo, kad, išsukę iš įprasto kelio, jie pateks į Partgrado sritį (tada – guberniją), kur juos įtrauks vietinė kasdienybės pelkė, ir jie apskritai išnyks iš istorijos. Jie buvo girdėję gandų, kad partgradiečiai maitinasi džiovintais tarakonais, traiško utėles ir geria jų kraują. Šie gandai dar sustiprino užsienio grobikų baimę, kurią jie jautė neaprėpiamai Rusijai.

Visi didieji Rusijos istorijos įvykiai apeidavo Partgradą šonu arba pranykdavo jame be pėdsako. Kitose srityse vykdavo valstiečių maištai, o tuo metu Partgrade perdavo gyventojus. Tiesa, perdavo juos čia ir anksčiau. Perdavo profilaktiškai ir iš tradicijos. Tais retais „liberaliais periodais“, kai rykštės buvo atidedamos į šalį, gyventojai patys imdavosi iniciatyvos. Vyrai nuleisdavo skylėtas kelnes, moterys pakeldavo sudriskusius sijonus ir vienas kitą perdavo per kaulėtus užpakalius.

Vertė Andrius Navickas