Tęsiame pasakojimus apie Partgradą. Miestą, kurio nebuvo ir kartu kuris gali būti pavadintas daugelio miestų archetipu. Pasakojimus apie tikrovę, kuri iš tiesų buvo, kurią bandome užmiršti, kuri mums vis dar egzistuoja.

Keli pastebėjimai apie Partgradą

Seniau Partgradas buvo uždarytas užsieniečiams dėl dviejų priežasčių. Pirmiausia Partgrade nebuvo nieko tokio, ką derėtų rodyti užsieniečiams. Buvo kelios cerkvės, bet jos neturėjo didesnės istorinės ar architektūrinės vertės. Be to, jos, išskyrus vieną aptriušusią, buvo uždarytos. Buvo senovinis vienuolynas, tačiau jame buvo įkurtas antireliginis muziejus. Partgrade buvo neįmanoma atrasti net išpaišyto šaukšto ar matrioškos, kurios Vakaruose buvo vadinamos aukščiausiu rusų nacionalinės kultūros pasiekimu, nors jau seniai buvo gaminamos Suomijoje. Visame Partgrade tebuvo vienas virdulys, ir tas buvo saugomas kraštotyros muziejuje.

Antroji Partgrado uždarumo priežastis – čia buvo daug visko, ko nevertėjo rodyti užsieniečiams. Čia buvo įvairių karinių gamyklų ir karo mokyklų, chemijos kombinatas, kuris gamino ne skalbiamuosius miltelius, bet slaptą ginklą, mikrobiologinis centras, kuris užsiėmė itin slaptais tyrimais, psichiatrinė ligoninė, turinti prastą šlovę tarp disidentų, atominė įmonė, kuri, nors ir buvo skirta taikiems tikslams, visą rajoną buvo pavertusi radiacinės taršos zona. O labiausiai užsieniečiams nederėjo rodyti sukiužusių namų, tuščių parduotuvių, ilgų eilių ir kitų rusų provincialaus gyvenimo atributų.

Nuo Gorbačiovo „perestroikos“ pradžios situacija radikaliai pasikeitė. Ji pasikeitė ne tuo atžvilgiu, kad žmonių gyvenimas ir situacija valstybėje pagerėjo (gyvenimo sąlygos, priešingai, net suprastėjo), tačiau valdžios požiūris į valstybės situaciją ir žmonių gyvenimo vertinimas gerokai pasikeitė. Baigėsi pirmasis tarybinio gyvenimo laikotarpis – trūkumų slėpimo periodas. Prasidėjo naujas etapas – trūkumų apnuoginimo ir pripažinimo laikotarpis.

Beje, apnuoginti trūkumus pradėta ne tiek saviems piliečiams, kurie puikiai juos žinojo bei patyrė savo kailiu net ir be vadovybės nurodymų, kiek Vakarams. Galima sakyti, jog prasidėjo grožėjimasis savo žaizdomis ir savo ydų išdidus demonstravimas Vakarams. Ši naujovė sutapo su požiūrio į Sovietų Sąjungą pasikeitimu Vakaruose. Ten pradėta domėtis ne tuo, kas blogai šios valstybės tikrovėje, bet tuo faktu, kad Sovietų Sąjunga oficialiai pripažino ydas. Šis pripažinimas pradėtas vadinti didžiausiu tarybinio gyvenimo būdo privalumu. Valdžios pripažinimą, jog gyventi Sovietų Sąjungoje blogai ir daug kas čia daroma ne taip, kaip derėtų, Vakaruose buvo priimtas kaip įrodymas to, kad reikalai Sovietų Sąjungoje visai nėra blogi, ir žmonės ten negyvena taip jau blogai. Vakarai Sovietų Sąjungai atleido už visą šioje valstybėje ir dėl šios valstybės įvykusį blogį. Atleido vien dėl to, kad oficiali valdžia pripažino mažytę viso padaryto blogio dalelę.

Minios tarybinių žmonių išskubėjo į Vakarus, šlovindami „perestroiką“ ir kartu ieškodami deficitų, kurių tėvynėje negalėjo įsigyti. Na, o Vakaruose Gorbačiovą pradėta lyginti su Petru Pirmuoju, plačiai atvėrusiu duris į Vakarus.

Tačiau grįžkime prie Partgrado istorijos

Revoliucija Partgrade

Nors komunizmo idėja buvo išrasta pačiame civilizacijos centre – Vakaruose, realiai komunistinė bendruomenė pirmą kartą pasirodė periferijoje – Rusijoje. Vakariečiai leidžia sau kartais pakalbėti apie komunistinį rojų žemėje, bet gyventi tokiame rojuje jie palieka anapus svarbiausios istorijos tėkmės esančias tautas, pirmiausia – rusus. Pastarieji ir taip yra pripratę gyventi kaip kiaulės.

Nors socialistinė revoliucija įvyko Rusijos imperijos sotinėje, jos pagimdyta naujoji visuomenė brandą pasiekė pirmiausia Rusijos provincijoje, tokioje kaip Partgrado sritis. Taip nutiko neatsitiktinai. Socialistinė (ar komunistinė) visuomenė, kaip parodė praktika, yra savo esme provinciali.

Jokių revoliucijų iki šios revoliucijos Partgrade nebuvo. Nebuvo ir bolševikų. Tarybų valdžią srityje įvedė pačios eksploatatorių klasės iš karto po Vasario revoliucijos, t.y. anksčiau nei Petrograde ir Maskvoje. Tai jos padarė dėl politinio neraštingumo. Kai Leninas liepė laikinai pašalinti šūkį „Visa valdžia taryboms“, Partgrade jo nepaklausė. Pirmiausia dėl to, kad apie Leniną nieko nebuvo girdėję, Antra, plakatui piešti buvo sunaudota daug dažų ir medžiagos, kas kainavo nemažai pinigų. Taip pat ir studentas, kuris piešė plakatus, kažkur pranyko. Naujų plakatų nebuvo kam piešti.

Perėjimas prie naujos socialinės tvarkos Partgrade vyko be didelio triukšmo ir kraujo praliejimo. Miesto valdžia senus pastatus pavadino naujais vardais, padidino dešimt kartų ir užpildė liaudies atstovais. Įvykdžiusi šį istorinį darbą, eksploatatorių klasė pasiuntė žygūnus pas Leniną. Tačiau šis jų nepriėmė. Jis negalėjo patikėti, kad Partgrade tarybų valdžia atsirado anksčiau nei Petrograde, be to – be Trockio dalyvavimo. Ir apskritai kur tas Partgradas yra? Kažkodėl jis, Leninas, nieko apie tokį nėra girdėjęs. Partgrado žygūnai Petrograde nusigėrė. Eksploatatorių valdžia išvažiavo į Paryžių. O tarybų valdžia čia pasiliko ilgam ir rimtai. Atrodo, kad visiems laikams. Nes jokia žmogaus vaizduotė negali sugalvoti, kokia valdžia dar tiktų šioms vietoms. Netgi sunku patikėti, kad kažkada čia tarybų valdžios nebuvo. Tačiau ar tikrai buvo toks laikas? Panašu, jog čia visada valdžia buvo tarybų, tik ji vadinosi kitaip.

Pilietinis karas

Pilietinis karas taip pat aplenkė Partgrado sritį, nes abi kariaujančios pusės (tiek baltieji, tiek raudonieji) bijojo įstrigti pelkėse ir pasiklysti miškuose, kur klaidžiojo gaujos alkanų vilkų, kurie be atrankos rijo tiek raudonuosius, tiek kaltuosius. Po pilietinio karo pabaigos Partgrade atsirado bolševikų. Pasak vienų šaltinių, jie atkeliavo iš badaujančios Maskvos, pasak kitų – kilo iš vietos dezertyrų, kurie pelkėse slėpėsi nuo 1914 metų.

Po Lenino mirties Partgradą pasiekė gandas, jog Maskvoje paskelbtas raginimas stoti į partiją, Lenino raginimas. Dešimtys tūkstančių partgradiečių plūstelėjo į partiją. Jei iš Maskvos nebūtų atėjusi instrukcija sustabdyti masišką priėmimą į partiją, tai veikiausiai visi partgradiečiai būtų tapę partiniais. Po Maskvos įspėjimo Partgrade prasidėjo atgalinis procesas, ir visi pradėjo išstoti iš partijos. Jei tokie asmenys nebūtų pradėti areštuoti ir siųsti į pataisos kolonijas, tai mieste nebūtų likę nė vieno partinio.

Įvykiai Partgrade tai pralenkdavo Maskvą, tai nuo jos atsilikdavo. NEP`as prasidėjo tik po to, kai jis baigėsi Maskvoje. Vos jis įsibėgėjo, kai prasidėjo kolektyvizacija. Čia Partgradas buvo greitesnis: į kolūkius įstojo visi, net ir tie, kuriuos derėjo vadinti buožėmis. Vėl Maskva turėjo įsikišti ir iš kolūkių išgainiojo net skurdžius. Išvytiems iš kolūkių asmenims teko net sukurti naują pataisos stovyklą. Industrializacijos pradžioje valstiečiai pradėjo plūsti į miestus. Vėl teko įkurti pataisos stovyklą. Šį kartą bėgliams iš kaimų. Vėliau į abi stovyklas pradėjo sodinti visus be atrankos, beje, net ir iš kitų sričių. Šios stovyklos ilgainiui tapo pirmosios srityje respublikinės reikšmės įmonės.

Karas

1941-1945 metų karo su Vokietija metu Partgradas pasiruošė okupacijai, įvertindamas kitų, jau okupuotų sričių, patirtį. Atrinko žmones, kurie turėjo bendradarbiauti su vokiečiais. Paskyrė būsimoms vokiečių koncentracijos stovykloms patogiausias tarybines pataisos stovyklas. Suformavo galingus partizanų būrius. Pelkėse pastatė šiems būriams kapitalias bazes, kuriose partizanai galėjo prabūti visą karą, kad paskui galėtų papasakoti savo vaikaičiams apie herojiškus žygdarbius.

Partizaninio judėjimo vadu paskyrė Mitrofaną Lukičių Portiankiną, būsimąjį CK KPSS sekretorių ir rajono partijos vykdomo komiteto pirmininką. Norėdami užmaskuoti tokiose atsakingose pareigose, jį paskyrė įgulos pirties ir prausyklos viršininku. Beje, šis postas buvo gana atsakingas. Į miestą ir jo apylinkes perkėlė daugybę karo mokyklų. Čia pradėta formuoti dalinius karių, siunčiamų į frontą. Taigi pirtis ir prausykla įgavo didžiulę reikšmę, ne menkesnę nei kitos karinės ar civilinės įstaigos. Vėliau Mitrofanas Lukinas, sekdamas Brežnevo pavyzdžiu, parašė atsiminimų knygą „Priešų užnugaryje“. Tačiau vienas jo konkurentas atkreipė dėmesį į dviprasmybę pavadinime. Juk sritis buvo mūsiškių rankose, o ne priešo užnugaris. Knygos tiražas buvo tyliai sunaikintas.

Karas Partgradui atnešė naudos. Čia iš kitų vietų evakavo daug karinių gamyklų, institutų ir mokslinio tyrimo įstaigų. Kadangi vokiečiai į Partgradą nesikėsino, o įprastas Partgrado skurdas karo metu atrodė kaip sotumo ir stabilumo simbolis, tai iš Maskvos bei kitų miestų čia pervažiavo daug kultūros bei šiaip verslių žmonių, neturėjusių noro krūtine uždengti kulkosvaidžių ar su granatų ryšuliu pulti priešų tankų. Jie sugriovė istorinę Partgrado skaistybę. Nors po karo visi atvykėliai išgaravo atgal, Partgradas jų dėka per karą paragavo idėjinio, dvasinio, moralinio iškrypimo skonį ir gerokai priartėjo prie šiuolaikinės pasaulinės civilizacijos.

Vertė Andrius Navickas