Šiame knygos "Vaikas ir Dievas"  skirsnyje A. M.Zanzucchi toliau svarsto apie religinio ugdymo šeimoje subtilumus. Ji įspėja tėvus, kad šie nepamirštų, jog Dievas yra paslaptis, taigi, jie nėra pajėgūs  visko apie jį paaiškinti savo vaikams. Todėl svarbiausia padėti mažiesiems priimti  tą Dievo palaptingumą,  ir suprasti, jog mūsų suvokimas yra ribotas.

Trejų ar ketverių metų vaikai iš tiesų dar negali suvokti teologijos. Nors būdami šio amžiaus mažyliai atranda daugybę realybės faktų, tačiau tai – dar ne metas sieti juos tarpusavyje ir daryti apibendrinimus. Todėl nėra reikalo tokiems mažiems vaikams bandyti nupiešti teologinį paveikslą – netgi paprastą. Nereikėtų jiems pasakoti ir apie Švenčiausiąją Trejybę, kadangi čia glūdi pavojus mažiesiems perteikti idėją, jog esama trijų dievų. Tas pat galioja ir kalbant apie Įsikūnijimą. Apie tai vaikai tesužino kiek vėliau – nėra kur skubėti.

Taip pat nederėtų mums patiems sudaryti įspūdžio, jog galime viską  paaiškinti. Iš tiesų Dievas yra paslaptis, todėl būtų gerai, kad vaikai tą suvoktų.

Kai mano sūnui Frenkui buvo penkeri, kartą netikėtai jis man tarė: „Kai galvoju, kad Dievas yra begalinis, aš to visai nesuprantu“. Tuomet berniukas pažvelgė į mane laukdamas atsakymo. „Tu suprasi daugiau, kai paaugsi, o ypač tada,  jei stengsiesi mylėti, tačiau mes niekada nesuprasime Dievo iki galo“, - atsakiau jam.

Viena mama man papasakojo, kaip jai pavyko savo sūnui perteikti tos paslapties potyrį.

„Kurį laiką Lukas nuolat man uždavinėdavo netikėčiausius klausimus. „Dievas sukūrė pasaulį, ar ne?“ „Taip“, - atsakydavau. „Dievas sukūrė ir mane, tikrai?“ „Taip, tačiau kodėl manęs vis klausinėji – ar tuo nesi įsitikinęs?“ – kartą tariau berniukui. „Taip, aš tuo tikiu, nes nei gyvūnai, nei akmenys, nei žmonės patys savęs nesukūrė… Bet vieno dalyko aš nesuprantu – kas sukūrė Dievą?“ „Niekas“,- atsakiau aš,- Dievas visuomet buvo ir tik jam vieninteliam viskas yra įmanoma“. „Taip, aš žinau“,- sutiko Lukas, tačiau liko susimąstęs ir nepatenkintas. Atrodė, jog jis pasidavė ir nusivylė.

Tačiau vėliau,  galbūt dėlto, kad ketino įsirangyti  po mano antklode – vienu intymiausių momentų tarp motinos ir vaiko – berniukas vėl ėmė mane atakuoti klausimais. „Aš vis tiek nesuprantu, kaip Dievas galėjo sukurti viską ir save patį“,- kalbėjo jis.

Buvau nusiteikusi prieš vaikų norą viską suprasti per tiesioginį patyrimą, dalykų esmę pačiupinėti rankomis. Prieš tai, kas juos skatina ardyti ir laužyti žaislus siekiant sužinoti, kaip jie yra padaryti. Taip pat aš nesugebėjau savo sūnui paaiškinti ir tos „pradžios be pradžios“.

Kartą, vieną vasaros vakarą, kai buvome prie jūros, stovėjome terasoje žvelgdami į nuostabų peizažą. Už nedidelės medžiais apaugusios kalvelės leidosi saulė. Mano berniukas buvo sužavėtas. „Dievas iš tiesų sukūrė gražių dalykų“,- netikėtai sušuko jis. Tačiau po akimirkos Lukas ir vėl pradėjo savo seną „giesmelę“ – „Bet aš nesuprantu“. Tada man šovė mintis. „Ar pastebėjai, kiek daug visko mes galime matyti būdami čia. Taip yra todėl, kad esame aukštai. Mums niekas neužstoja vaizdo, o tu turi geras akis. Tau nereikia žiūronų. Tačiau vis dėlto tu gali matyti tik iki tam tikro atstumo ir nieko toliau. Pavyzdžiui, šioje pusėje, tačiau toli toli yra Milanas. Tu žinai, kad Milanas egzistuoja, taip pat aš tau sakau, kad jis ten yra. Tačiau netgi turėdamas geras akis tu jo negali matyti. Tai reiškia, kad tavo akys yra ribotos. Lygiai toks pat yra ir mūsų protas. Mes galvojame, mes mąstome, mes gerai išmanome daugelį dalykų, tačiau ne viską. Yra tam tikrų didelių dalykų, susijusių su Dievu – mūsų galvos to nepajėgia suprasti. Tačiau vis dėlto jie yra tikri, tokie tikri, kokie tik gali būti. Tiktai jie mums per dideli“.

Berniukas buvo patenkintas. Mačiau, kad šis pokalbis suteikė jam ramybę. Toks paprastas paaiškinimas jam padėjo suvokti paslapties esmę. Vaikas suprato, ką reiškia pasakymas „To negalima paaiškinti“.

Tačiau tai nepaneigia fakto, kad kartais dėl savo paprastumo ir spontaniškumo vaikai sugeba intuityviai suvokti tikėjimo tiesas, o taip pat jas paaiškinti ir padėti suvokti mums, suaugusiems.

Štai ką man apie tai papasakojo viena mama:

„Kartą viena mano sūnaus (jam dar nebuvo ketverių) įžvalga atėmė man žadą ir privertė ilgam susimąstyti. Tuomet skaičiau ištrauką iš Šv.Jono, kur jis kalba apie mistinį kūną. Staiga berniukas paprašė: „Mamyte, skaityk garsiau“. „Džoni, tai ne pasaka. Nemanau, kad tau tai būtų įdomu“. „Nieko, man vis tiek patinka“,- atsiliepė jis. Norėdama, kad sūnus jaustųsi laimingas bei parodydama jam savo pasitikėjimą, išpildžiau jo prašymą. Skaičiau lėtai ir aiškiai. Vieną akimirką Džonas mane sustabdė ir tarė: „Aš suprantu mamyte. Jėzus – manyje, Jėzus – tavyje, Jėzus – Saroje (jo sesutėje),  Jėzus - visuose.“

Parengė Jurga Žiugždienė