2014 m. lapkričio 23 d., sekmadienis

Karmelio kalno Švenčiausioji Mergelė Marija

2014-07-16
Rubrikose: Religija » Liturginis kalendorius 

Liepos 16-ąją Bažnyčios liturginis kalendorius mini Karmelio kalno Švenčiausiąją Mergelę Mariją, liaudies pamaldumo tradicijoje vadinamą Škaplierine. Ši šventė istoriškai susijusi su Palestinoje, ant Karmelio kalvos, susibūrusia atsiskyrėlių bendruomene, davusia pradžią karmelitų ordinui ir su pirmiausia karmelitams būdingu atributu – škaplieriumi. Škaplierius yra karmelitų ypatingo pamaldumo Švenčiausiajai Mergelei Marijai ženklas - ant kaklo nešiojamas audeklo gabalėlis, sakramentalija. Ordino nariams škaplierius yra abito dalis.

Pasak padavimo, Karmelio kalno bendruomenės istorija siekianti pranašo Elijo laikus, tačiau iš tiesų jai pradžią davė į bendruomenę susibūrę krikščionys, kuriems regulą apie 1202 - 1209 metus parašė tuometinis Jeruzalės patriarchas Albertas. Pasibaigus kryžiaus žygiams ir žlugus Palestinoje veikusiai krikščionių valstybei, ir Karmelio kalno vienuoliams teko persikelti į Europą. 1247 metais popiežius Inocentas IV galutinai patvirtino karmelitų regulą. Neseniai karmelitai minėjo škaplieriaus 750 metines. Pasak tradicijos, 1251 metais apsireiškusi Mergelė Marija įteikė škaplierių Anglijos karmelitų vienuoliui Simonui Stockui. Dievo Motina jam pažadėjo, kad tie, kas nešios škaplierių, nepateks į pragarą, o škaplierius nuo šiol bus išgelbėjimo, pagalbos pavojuje simbolis. Dar labiau karmelitų ordino platinamą su škaplieriumi susijusią maldingą tradiciją sutvirtino popiežiaus Jono XXII 1322 metais paskelbta bulė, kurioje sakoma, kad visi, nešiojusieji škaplierių, patį pirmąjį šeštadienį po mirties bus išvaduoti iš skaistyklos.

Po dviejų šimtų veiklos metų, jau plačiai po Europą paplitęs karmelitų ordinas, buvo praplėstas ir papildytas: buvo įkurta klauzūroje gyvenančių seserų karmeličių atšaka ir vadinamasis trečiasis ordinas, tai yra pasaulietiškoji karmelitų ordino atšaka. Šis karmelitų ordino išsiplėtė 1452 metų spalio 7 dieną popiežiaus Mikalojaus V bule “Cum Nulla”. Šešioliktojo amžiaus viduryje šv. Teresės Avilietės ir Šv. Kryžiaus Jono asketinio mokymo įtakoje karmelitų ordinas buvo reformuotas ir pasidalijo į dvi pagrindines atšakas – senosios regulos karmelitus ir reformuotuosius (basuosius) karmelitus.

Karmelitai yra Kristaus liudytojai ir kontempliatyvu gyvenimu, ir apaštališka veikla tarp žmonių. Karmelitų šeima taip pat yra misionieriška šeima - daugelis brolių, seserų ir pasauliečių skelbia Evangeliją visame pasaulyje bei platina pamaldumą į Mariją, Karmelio kalno Karalienę.

Karmelitų ordinas davė Bažnyčiai tokius garsius šventuosius kaip jau minėtieji Teresė Avilietė ir Kryžiaus Jonas. Karmelitė buvo šventoji Kūdikėlio Jėzaus Teresėlė ir dvidešimtojo amžiaus garsi šventoji kankinė Šventojo Kryžiaus Teresė Benedikta Edita Stein.

Septynioliktajame amžiuje karmelitai pasiekė ir Lietuvą. Iki aštuonioliktojo amžiau vidurio Lietuvoje įsikūrė keletas karmelitų ir karmeličių, priklausančių ir senos regulos atšakai, ir basųjų karmelitų vienuolynų. Šiuo metu tėra tik vienas – Paštuvos seserų karmeličių vienuolynas, atkurtas 1994 metais.

Bernardinai.lt

Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • skaityti komentarus (7)
  • komentarų RSS
  • spausdinti

RENGINIAI

REKOMENDUOJAME

Gilbert Keith Chesterton „Šventasis Pranciškus iš Asyžiaus“

Vieno iškiliausių XX amžiaus katalikų mastytojų G. K. Chestertono knyga apie šv. Pranciškų - daugiau nei vien įprasta biografija. Nepakartojamas autoriaus rašymo būdas, žaižaruojantys netikėti palyginimai ir metaforos...

Šv. Teresė Avilietė

Laidos vedėja prof. Vilija Targamadzė kalbasi su šio leidinio vertėja, humanitarinių mokslų daktare, žurnaliste Jūrate Micevičiūte. Taip pat laidoje dalyvauja ir „Marijos radijo“ bendradarbis Liutauras Serapinas.

Kun. Aušvydas Belickas

Pamaldumas Marijai liudija jos vaidmenį mūsų tikėjimo kelionėje ir dvasiniame gyvenime. Šios dienos Evangelija paaiškina, kodėl.

Popiežius Pranciškus

Be meilės visos dovanos ir charizmos Bažnyčiai nenaudingos, nes ten, kur nėra meilės, atsiranda tuštuma, kurią užpildo egoizmas. Klausiu savęs: jei visi būtume egoistai, ar galėtume gyventi bendrystėje ir taikoje?

Režisierius Audrius Stonys

Aš ne pasakoju, o kuriu kiną. Ir kaip kitaip kalbėti apie Krikšto slėpinį, jei ne per žmogų, jo veidą... Šiuo atžvilgiu „Avinėlio vartai“ yra filmas, labai panašus į prieš tai buvusius. Juk kiekvienas režisierius kalba per savo patirtį, savo potyrius...