Bandau suprasti loginę plačiai sukamos reklamos semantiką: ,,Su ES struktūriniais fondais net gražiausia svajonė gali tapti tikrove.“ Koks baisus, materialistinį komunizmą pimenantis šūkis. Turbūt norėta pasakyti, kad vilčių negražioms svajonėms išipildyti yra daugiau, jeigu neturi pinigų. Patyrinėjau vizualinį tos idėjos sprendimą autobusų stotelėje: reklaminio stendo plakate vaizduojamas vaikas, žaidžiantis traukinukais tarp ekologiškų konteinerių ir Gedimino pilies.

O kur kas labiau šioje vietoje (tame pačiame plakate, o ir radijo bei televizijos reklamose) tiktų garsioji kultūros ministro frazė: ,,Norėčiau išgirsti pavadinimus knygų, be kurių Lietuva neištvers“, – ištarta streikuojantiems bibliotekininkams, kai valstybės dotacijos buvo sumažintos 7 mln. litų. Esu lankiusis kaimo bibliotekose, mačius, kas tai per vargo vakarienė. Iš to skausmo net susidariau sąrašą – knygų vertimų, kurias jau turi civilizuotos ES šalys ir nuo kurių joms lengviau gyventi. Tačiau daug svarbiau už vertimus yra mūsų knygos, kurios juk galėtų taip ir likti neparašytos, prieš išnykstant kalbai. Tiksliau, knygos, kurių neištversim neparašę, kadangi finansavimas su kūryba neturi nieko bendro; nebent tai, kad nemažai rašytojų miršta jauni. Didžiuotis, jog lietuvių menininkai dirba juodus darbus, kitaip sakant, kasa griovius ir kepa bandeles? Kad keleri ateinantys metai nepateiks naujo meno, ir kultūros tęstinumas patirs stagnaciją? Galima buvo, aišku, pasiūlyti ministrui paskaityti knygų, be kurių jis pats neišgyvens. Bet atrodo, kad jis neišgyventų nebent tuo atveju, jei atsidurtų kur nors šaltam barake tundroj ir nebūtų knygų krosniai kūrenti. Arba pasiūlyti jam, pavyzdžiui, solidarizuojantis su tauta nenešioti batų – basam juk irgi galima gyventi.

Biblioteka yra sąmonės saugykla: ji puoselėja poreikį nuolat ir daug skaityti. Instinktas, kurio jau neįmanoma pamiršti, tarsi plaukimo ar važiavimo dviračiu. Stulbinamas suvokimas, jog negali gyventi be... knygų, o juk turėtum nebegalėti tik be žmonių. To neduota suprasti kvailiams, to neatspindi ir originaliausios reklamos. ,,Marijėmpolės ūkinykas“ nekaltas, jog iš fiktyvaus personažo tapo dokumentika. Ir, kas baisiausia, jis teisus: ūkį nugyveno kiti. Be to, jis saviškis, mes lygiai tiek pat taupūs, mat irgi nepasitikim pinigais. Vaikystėje šis unikalaus braižo aktorius vedė tokią gudrią laidą ,,Tam davė, o...“, iš kurios sužinojau, kad esama įvairių kultūros sričių, tik reikia mokėti jas atskirti: teatras, kinas, televizija. Vėliau jis man pirmąkart suprantamai perskaitė visą Mažvydo katekizmą, buvo atvežęs tokį monospektaklį prieš dvylika metų į provincijos biblioteką. Dar vėliau žavėjausi jo savitu vaidmeniu ,,Ugnies veide“. Intelektualai iš tokių į istoriją įeisiančių frazių pakikena tarpusavy, ir tiek. Bet tauta girdi tik viešai ištartus žodžius. Tad ir tariu: pasakykite man vardus tų ministerių ir valdininkų, be kurių Lietuva neištvers. Tuščia retorika.

Užtat noriu padėkoti saviesiems, tai asketiškai genčiai, kuri niekada nieko nedarė dėl užmokesčio, bet tyliai ir sąžiningai dirbo tautos ir Tėvynės labui. Sakau tai, nes apsisprendžiantys studijuoti filologiją turėtų žinoti, kur eina. Net ir mūsų laikais buvo akivaizdu, jog negalėsime turėti nei namų, nei gražių daiktų, nei kelionių, nei didelės prabangos, nei daugelio malonumų. Pasakysiu dar radikaliau: būtų buvę gėda to trokšti. Todėl didžiuojuosi, jog išmokom gyventi taip kukliai, kaip gyveno visi tie žmonės, kurių mokytiniais tapti turėjome garbės. Jie nieko negeidė sau, laikėsi kilniai, nenorėjo būti geriausi, šauniausi, dalyvauti lenktynėse, ką nors nugalėti. Priešingai, jie neišsigando savo silpnumo, taip tapdami stipresni už išsigandusiuosius. Iš jų nuolat šaipėsi gamtamokslininkai, kažkodėl į skaičius vis dar neiškeitę kalbos; savo egzistavimą mes jiems nuolat turėjom ir dar turėsime įrodinėti. Mano negražiausia svajonė – negraži tikriausiai dėl to, jog jai pirmiausia reikia ne finansavimo – kad mums visiems būtų leista daryti tai, ką geriausiai išmanome. Nes net ir vaikui aišku, jog svajonės tikrove tampa ne išloštų svetimų pinigų, o darbo ir talento dėka.