Tęsiame pasakojimų ciklą apie 1949 m. vasario 16-osios partizanų vadų Deklaracijos signatarus. Liepos 22 d. sukako 49 metai, kai žuvo Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) 1949-ųjų vasario 16-osios Deklaracijos signataras, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos prezidiumo narys, Prisikėlimo apygardos vadas Leonardas Grigonis-Užpalis.

Ričardas Čekutis, Dalius Žygelis

Leonardas Grigonis gimė 1908 m. Rokiškio valsčiaus Pužonių kaime. Baigęs mokslus, nuo 1931 m. iki 1944-ųjų mokytojavo Sėlynės pradinėje mokykloje. 1939-aisiais, sudegus mokyklai, rūpinosi naujos mokyklos statyba. Greitai, 1940 m., senosios vietoje pradėta statyti nauja mūrinė mokykla. Vokiečių okupacijos metu statybai trūko lėšų. L. Grigonis kreipdavosi į įvairias žinybas, o negavęs pinigų dažnai pridėdavo iš savo kišenės. Kol nebuvo mokyklos, vaikai mokėsi pas ūkininkus ir mokytojo namuose.

1996-aisiais, susirinkę į mokyklos 75 m. jubiliejų, buvę mokiniai ir mokytojai prisiminė jos ilgamečio mokytojo L. Grigonio pedagoginę veiklą, jo skiepytą tėvynės meilę. Sėlynėje L. Grigonis ne tik mokytojavo. Jis buvo ir kaimelio šaulių būrio vadas, Rokiškio apsk. Šaulių rinktinės komiteto narys. Net kaimui, kuris turėjo nelietuvišką pavadinimą Litviniškis, jis parinko skambų Sėlynės vardą. Patriotizmo pavyzdžiu tapo jo tolesnis gyvenimo kelias.

Leonardas Grigonis su Sėlynės pradžios mokyklos mokiniais *
Leonardas Grigonis-Užpalis su Prisikėlimo apygardos partizanais

1944 m., artėjant antrajai sovietinei okupacijai, L. Grigonis pasitraukė į Šiaulių apskritį, kur įsitraukė į partizaninį judėjimą. Jis buvo Šiaulių-Radviliškio apylinkėse veikusios Vytauto Didžiojo rinktinės štabo viršininkas, vėliau – Prisikėlimo apygardos vadas. L. Grigonio bunkeryje, įrengtame Minaičių kaime, po Stasio Mikniaus klėtimi, 1949 m. vasario mėn. posėdžiavo partizanų vadai. L. Grigonis prisidėjo rengiant LLKS politinę deklaraciją, statutą. Jonas Žemaitis-Vytautas, LLKS tarybos prezidiumo pirmininkas, labai vertino tarybos narius L. Grigonį ir Juozą Šibailą – mokytojus, tos pačios kartos žmones, suprantančius vienas kitą iš pusės žodžio.

1950 m. gegužės 30 d. LLKS tarybos prezidiumo pirmininko aktu L. Grigoniui suteiktas pulkininko leitenanto laipsnis.

1950 m. L. Grigonis sirguliavo. Jam reikėjo medikamentų ir bent šiokios tokios priežiūros. Vaistų į bunkerį atnešdavo ryšininkė Marytė Pranevičiūtė. 1950 m. birželio 6 d. čekistų suimta ir neva „išlaisvinta“ ir ištardyta specialiosios grupės – partizanais apsimetusių čekistų, ji prisipažino esanti partizanų vyriausiosios vadovybės ryšių įgaliotinė ir žinanti L. Grigonio bunkerio vietą. Po daugiau kaip mėnesį trukusių psichologinio poveikio priemonių ryšininkė palūžo. 1950 m. liepos 22 d. ji nuvedė čekistus į Ariogalos valsčiuje, Daugėliškių miške, eigulio Juozo Bersėno eiguvoje, buvusį L. Grigonio bunkerį. Po įnirtingo pasipriešinimo ten ir žuvo antrasis Prisikėlimo apygardos vadas L. Grigonis, jo adjutantas Juozas Tomkus-Gabrys, Maironio rinktinės kovotojai Aleksas Meškauskas-Elytė, Vytautas Kuzmickas-Sakaliukas ir partizanas slapyvardžiu Banga, anot istorijos įvykių liudininkų, kilęs nuo Panevėžio, kurio pavardė ir šiandien nežinoma. Vienintelis partizanas – Zinius Juozas-Nemunėlis – buvo kontūzytas ir suimtas gyvas.

1997 m. spalio mėn. buvęs partizanų ryšininkas Albinas Kęstutis Bersėnas netoli susprogdinto L. Grigonio bunkerio surado Prisikėlimo štabo archyvo likučius, kuriuos perdavė Genocido aukų muziejui. Nors dokumentai visiškai sunykę, išlikusi metalinė kapsulė – lyg tos baisios žūties dienos aidas – dabar eksponuojama keičiamų parodų salėje.

Kaip pasakoja buvęs ryšininkas, 1948 m., įsikūrus Prisikėlimo apygardai, netoliese Marcinkiškių vienkiemio buvo įkurtas Prisikėlimo apygardos štabo bunkeris, kuriame dirbo Petras Bartkus-Žadgaila. Žadgaila itin skrupulingai laikėsi konspiracijos, jo bunkerio vietą žinojo tik rėmėjų Bersėnų šeima, tą bunkerį ir padėjusi iškasti bei vienintelė ryšininkė Elvyra Pliupelytė. Po Bartkaus žūties 1949 m. vasarą apygardai ėmėsi vadovauti L. Grigonis. Nepaisydamas rėmėjų ir bunkerio laikytojų Bersėnų šeimos ir apsaugos būrio vado Alekso Meškausko-Elytės prieštaravimų, L. Grigonis bunkerio vietą parodė ryšininkei Marytei Pranevičiūtei.

Žiemą iš 1949 m. į 1950 m. L. Grigonis buvo stipriai peršalęs, sirgo plaučių uždegimu, jam buvo reikalingas rimtas gydymas. 1950 m. pavasarį savaitę bunkeryje jį gydė, leido vaistus ryšininkė Marytė Pranevičiūtė. Po savaitės ryšininkė išvyko.

„Gandai, kad M. Pranevičiūtė buvo suimta pasiekė ir mus, bet L. Grigonis, tų gandų nesureikšmino ir bunkerio neapleido, – pasakoja A. K. Bersėnas. – 1950 m. liepą bunkeryje buvo šeši partizanai – apygardos vadas ir jo apsaugos kuopos – Elytės būrio kovotojai. Iš vakaro, liepos 21 d., į mūsų sodybą dar buvo atėję A. Meškauskas-Elytė ir Juozas Tomkus-Gabrys. Mama sutaisė vakarienę, o aš kartu su partizanais nuėjau iki bunkerio, kur visi kartu pavakarieniavome. Namo grįžau apie pirmą nakties. O penktą valandą ryto, jau buvo šviesu, visus pažadino specifiškai priešus aplojantis mūsų šuo. Pamatėme, kad sodyba supama, bet mums tai buvo įprastas dalykas, nes gyvenome tokiame kampe – Pernaravos, Čekiškės ir Ariogalos valsčių sankirtoje, – kur šių valsčių stribai stalčiuose „ieškodavo“ partizanų gana dažnai. Paklausė ar aš esu Kęstutis ir iš karto uždėjo antrankius, apieškojo ir pradėjo tardyti, klausinėti, kur bunkeris. Kai parodė schemą, kur buvo nubraižyta situacija ir pažymėta bunkerio vieta, supratau, kad kažką jie jau tikrai žino. Buvo pažymėtas upeliukas ir ant jo kranto esantis bunkeris. O tada jie, manau, kad netyčia, pasakė ir ryšininkės M. Pranevičiūtės vartotą slaptažodį: „Ar šiame upelyje yra žuvų?“ Supratau, kad ryšininkė bus davusi kažkokius parodymus. Bet nežinia, kokius. Ėmė mane varyti upelio link. Vis sukosi mintis, kaip duoti kokį nors signalą, pažadinti vyrus... Vedžiau į kitą vietą, bet jie žinojo, kad vedu ne ten... Gavau į kuprą, vedžiau į kitą vietą Gynevės upelio link. Bet jie jau ir patys susiorientavo nubraižytoje schemoje ir aplinkoje. Tada jau jie mane vedė. Pirmiausia bunkerį apsupo plačiu 200 metrų žiedu, pasistatė radijo stotelę. Eilinių stribų nebesimatė – tik aukšti kariškiai. Bet tikslios bunkerio vietos dar nebuvo radę, o aš, kad ir daužomas, jos nerodžiau. Tada kariškiai ėmė kalbėtis, kad reikia atvesti tą žmogų. Atvedė gražiai civiliai aprengtą stribą Vaitkų Adolfą, vaidinantį neva daug žinantį. Jis man ėmė prikaišioti, neva matęs, kaip aš einu bunkerio link su partizanais. „Tai ko tada, kai matei, nieko nesiėmei“, – atrėžiau. Visa tai buvo spektaklis, kad niekas neįtartų ryšininkės M. Pranevičiūtės. Staiga nuaidėjo didelis sprogimas. Pasirodo, kad šioje operacijoje vis dėlto buvo naudojama ir M. Pranevičiūtė, kuri, kol mane tardė, parodė tikslią bunkerio vietą. Veido nemačiau, bet aiškiai matėsi, kad buvo vedama palapinsiauste apmuturiuota moteris. Po pirmo didelio sprogimo nuaidėjo dar keli mažesni ir prasidėjo didžiulis šaudymas, nes pirmuoju sprogdinimu kareiviai nepataikė tiesiai į bunkerio dangtį. Apsaugos būrio vadas A. Meškauskas-Elytė dar spėjo iššokti iš bunkerio ir bandė prasiveržti, bet tuoj pat buvo pakirstas kulkosvaidžio serijos. Kiti žuvo bunkeryje. Sunku dabar pasakyti, ar patys nusišovė, ar buvo nukauti. Privedė mane prie bunkerio, atrišo rankas ir liepė lįsti vidun, traukti į viršų partizanų kūnus. O iš vidaus dar girdėjosi dejonės. Lįsti į bunkerį atsisakiau, nes visada yra tikimybė, kad sužeisti partizanai į kiekvieną, lendantį vidun, paleis seriją, bet buvau pro išsprogdintą skylę tiesiog įstumtas žemyn. Apygardos vadas L. Grigonis buvo susmukęs palei bunkerio angą, kairiame smilkinyje žiojėjo žaizda. Vienintelis „Nemunėlis“-Zinius Juozas buvo gyvas – sėdėjo užsimerkęs, visiškai nesiorientuodamas ir nesuvokdamas, kas vyksta aplinkui. Ištrauktas į paviršių, įkvėpęs gaivaus oro šiek tiek atsigavo ir pro dantis iškošė: „Rupūžės.“ Ir neteko sąmonės. Kiek tolėliau nuo bunkerio, šalia upelio, gulėjo negyvas A. Meškauskas-Elytė kulkų suvarpyta nugara. Atrodo, kad nedaug truko ir jis būtų pasiekęs krūmus, kurių priedangoje gal ir būtų pavykę prasiveržti. Kitų partizanų sužeidimų neįsidėmėjau, nes bunkeryje buvo tamsu, pilna dūmų, tvyrojo žemės, kraujo ir žibalo tvaikas. [...] Kai partizanų kūnai iš bunkerio buvo ištraukti, į vidų kaip varnai sušoko stribai, ėmė po jį naršyti, kažko ieškoti. Bunkeryje buvo talpa žibalo valgiui pasišildyti ir nemaža talpa benzino, kuriuo kartkartėmis partizanai apdegindavo bunkerio sienas, kad nesiveistų pelėsiai. Matyt, susišaudymo metu tos talpos buvo peršautos, žibalas ir benzinas išsipylė. O stribai, nusprendę pasišviesti, brūkštelėjo degtuką... Ir vėl sprogimas – iš bunkerio į viršų ėmė kabarotis degantys stribai. Cypė ir rėkė kaip velniai... Maniau, kad mane sudraskys jie iš pasiutimo, nes ėmė kaltinti, kad aš, būdamas bunkeryje, tyčia išpyliau benziną. Negaliu daugiau papasakoti, kuo viskas baigėsi – man vėl už nugaros surakino rankas ir įmetė į puspriekabę.

Nukauti partizanai. Leonardas Grigonis-Užpalis – pirmas iš kairės **
Iš bunkerio paimti partizanų ginklai ir spauda

Ir mane, ir žuvusių partizanų kūnus nuvežė į Kauno kalėjimą. Buvau atvestas į kiemą atpažinti partizanų lavonų. Panašu, kad žuvusius partizanus saugumiečiai norėjo fotografuoti prie bunkerio, nes jau buvo pradėję jų kūnus „rikiuoti“ fotografijai, bet po to, kai stribai pasikūrė bunkeryje, visus greitai vežė į Kauną.“

1950 m. lapkričio 23 d. L. Grigonis buvo apdovanotas I ir II laipsnio Laisvės Kovos Kryžiais (po mirties). 1998 m. gegužės 19 d. LR Prezidento dekretu jam suteiktas Vyčio Kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinas (po mirties). 1996 m. spalio 18 d. Rokiškio rajono tarybos sprendimu Sėlynės pradinei mokyklai (Rokiškio r. Ragelių vls.) suteiktas Leonardo Grigonio vardas.

L. Grigonio-Užpalio bunkerio ir žūties vietoje LGGRT centro pastatytas tipinis atminimo ženklas ir kryžius

Rokiškio krašto muziejaus darbuotojai surinko daug atsiminimų apie L. Grigonį. Šių atsiminimų fragmentus pateikiame.

Emilija Puluikienė, gimusi 1924 metais, gyvenanti Pužonių kaime.

Emilija lankė mokyklą , kurioje mokytojavo L. Grigonis. Emilija dar prisimena, kaip mokėsi senoje mokykloje, kuri buvo įrengta eigulio Kuprio sodyboje. Pastatas buvo didelis, mokėsi apie 90 vaikų iš aplinkinių Skrebiškių, Pūžonių, Pašilių, Ruopiškio, Spiečiūnų, Palušnių ir kitų kaimų. Mokykloje veikė keturi skyriai.

Emilija mokytoją prisimena kaip aukštą, gražų, kiek pakumpusį vyriškį. Išskirtinė jo savybė – ramumas. L. Grigonis rėmė neturtinguosius, pirkdavo jiems pieštukų, sąsiuvinių. Mokė vaikus įvairiausių dainų, eilėraščių. Dažnai tai paprastos eilės, turinčios mokomąjį turinį. Emilijai įsiminė mokytojo sugebėjimas sklandžiai ir įdomiai pasakoti.

Vaikai turėjo baigti keturis mokyklos skyrius. Emilija prisimena didžiulius būrius vaikų, traukiančių į mokyklą. Klasėse nebuvo didelės prabangos. Pagrindinis akcentas – portretas su valstybės vadovo atvaizdu, gaublys, žemėlapis, skaitytuvai. Per mokytojo pamokas būdavo tylu. Mokytojas mėgdavo vaikams skaityti ir pasakoti įvairią įdomią medžiagą iš gamtos, istorijos, geografijos dalykų, skatino domėjimąsi mokslo žiniomis....

L. Grigonis išleidžia ketvirtokus 1933 m.

Emilija pamena, kaip pradėjo mokytis naujoje mokykloje, ji vėliau sudegė. Naują mokyklą Emilija prisimena kaip didelę, salė šviesi erdvi. Bibliotekos nebuvo. Knygos buvo skaitomos tos, kurios buvo mokykloje.

Emilija pasakojo, kad L. Grigonis gyveno kartu su motina, turėjo ūkį, samdinių, jiems buvo geras... Kokiomis aplinkybėmis pasitraukė į mišką, Emilija nieko nežinojo. Aplinkiniai kalbėjo, kad „išėjo į Ameriką“, apie mokytojo žūtį taip pat nieko nežinojo.

Albinas Tigrūdis, gimęs 1928 metais, gyvenantis Sėlynės kaime.

Pasakodamas apie mokytoją L. Grigonį, kaip išskirtinę savybę minėjo jo santūrumą ir ramybės skleidimą aplinkiniams, prisimena mokslą naujoje mokykloje, kuri apie 1939 metų žiemą sudegė. Įsimintini buvę mokinių vaidinimai, ekskursijos po apylinkes, mokyklos gyvenimas ir drausmė. Mokytojas buvo didžiulis autoritetas mokykloje. Paklausus, ar teko matyti mokytoją išgėrusį, buvo atsakyta labai kategoriškai, kad tada tokių dalykų nebuvę.

1940 metais sovietams okupavus Lietuvą, L. Grigonis dirbo mokytoju. Albinas Tigrūdis prisimena naujos valdžios organizuotus rinkimus. Mokykloje buvo rinkimų apylinkė. Jis su draugais vaikščiojo aplink mokyklą, ir draugas garsiai pasišaipė iš Stalino portreto. Tai pamatęs apylinkę saugojęs raudonarmietis griebė vaiką už pakarpos ir už vado negerbimą nutempė į rinkimų apylinkę. Prasidėjo vaiko tardymas: kaip, kieno, kas tėvai. Ten buvęs mokytojas L. Grigonis pradėjo garsiai barti vaiką ir liepė skubiai nešdintis. Albinas teigė, kad toks mokytojo poelgis išgelbėjo draugą nuo visai kitos bausmės. A. Tigrūdis pasakojo, kad 1941 metais birželio mėnesį jis kartu su motina buvo vežamas į Rokiškio geležinkelio stotį, į tremtį, tačiau jam pavyko pabėgti nuo vežimą saugojusių raudonarmiečių ir pasislėpti.

Vokiečių okupacijos metais L. Grigonis toliau mokytojavo. Jo ūkyje dirbo vokiečių belaisviai. Vienas jų – baltarusių tautybės raudonarmietis, kitas – buvusios lenkų armijos kareivis. Belaisviai buvo patenkinti gyvenimu. Lenkas į tėvynę išvyko apie 1947 metus.

Kaip pasitraukė mokytojas ir kokia jo tolesnė veikla sovietams vėl okupavus Lietuvą, A. Tigrūdis nieko negalėjo pasakyti. Patvirtino, kad sovietams okupavus Lietuvą L. Grigonis jau nemokytojavo.

Anelė Nagurkienė, gimusi 1924 metais, gyvenanti Jurkupių kaime.

L. Grigonį atsimena kaip šviesią, mylėjusį vaikus asmenybę. Prisiminė mokykloje rengtus vaidinimus, Kalėdų, Naujųjų metų šventes. Kaip išskirtinį prisiminimą pasakojo mokytojo santykius su mokiniais. Jie buvo šilti. Anelės klasės mergaitės buvo susipykusios su berniukais, įvyko konfliktas. Mokytojas berniukus paliko po pamokų, mergaitės išėjo ankščiau. Mokytojas nenorėjo, kad kartu grįžtantys į namus vaikai vėl pyktųsi.

1941 metų birželio mėnesį ji ėjo iš Sėlynės Pužonių link. Vidumiškio mišku vingiuojančiame šunkelyje ji pamatė vežimą, kurį lydėjo trys ar keturi sovietų kareiviai. Anelė atpažino vežime sėdinčiuosius. Tai buvo L. Grigonis su savo motina, jie sėdėjo nuleidę galvas. Šis vaizdas labai išgąsdino Anelę, ir ji pradėjo garsiai raudoti. Raudojimą išgirdo ir lydintys kareiviai, kurie pradėjo žvalgytis aplinkui, tarsi atitrūkę nuo saugojančių vežime. L. Grigonis staiga šoko iš vežimo ir dingo miškelyje. Kareiviai nebesivijo. Anelė laimingai pasiekė Pužonis. L. Grigonis į gimtąsias vietas sugrįžo prasidėjus karui, mokytojavo. Pasibaigus karui apie L. Grigonį Anelė daugiau nieko nežinojo.

Algimantas Grabauskas, gimęs ir augęs Pužonių kaime, dabar gyvenantis Šiauliuose.

Apie mokytoją L. Grigonį A. Grabauskas pasakojo labai šiltai. Grabauskų šeima gyveno netoliese Grigonių ūkio. Algimanto mama buvo samdinė Grigonių ūkyje. Sąlygos dirbti pas Grigonius buvo palankios, per darbymetį L. Grigonis kartu su visais dirbo ūkio darbus. Grigonio senelė kepdavo blynus visiems šeimos nariams, kartu visi valgydavo prie bendro stalo. A. Grabauskas patvirtino A. Tervydaitės pasakojimą apie L. Grigonio pabėgimą nuo sovietinių kareivių taip pat parodė savo sodybos dalį, pro kurią pasitraukė L. Grigonis. Algimantas teigė, kad L. Grigonis slapstėsi iki prasidedant karui pas Kazį Saulį, kuris dirbo mokykloje sargu. Pasak Algimanto, pas juos slėpėsi todėl, kad Sauliai buvo neturtingi ir buvimas pas juos negalėjo sukelti įtarimo. L. Grigonis mokytojavo ir prasidėjus vokiečių okupacijai. Jo ūkyje dirbo karo belaisviai. Rusų tautybės kareivis Borisas ir lenkų kareivis Stanislovas.

Sėlynės pradinės mokyklos mokiniai ir jų mokytojas L. Grigonis prie mokyklos, 1921 m. įsikūrusios Kuprio sodyboje

Mokytojas yra geriausias mokinių draugas, – sako A. Grabauskas. – Šie žodžiai labai tinka L. Grigoniui. Šis mokytojas buvo visų mokinių autoritetas dėl jo guvumo, mokėjimo bendrauti. Jis galėjo linksmai pajuokauti ne tik su savo amžiaus draugais, bet ir su mokiniais. Dėl to jį labai mėgo vaikai. Visi ilgėjomės nuoširdaus žmogaus ir gero mokytojo L. Grigonio. Šis žmogus buvo taip pat geras kaimynas. Jis gyveno mūsų tėvelio kaimynystėje ir buvo tėvelio draugas ir bendramintis. Abu buvo šauliai, mūsų šeimos pasididžiavimas. Mūsų šeima glaudžiai susijusi su Grigonių šeima. Mūsų mama ištekėjo už tėvelio, tarnaudama pas Grigonius. 1941 metai atnešė nelaimę. Tėvelio pokalbiai su Leonardu pasidarė paslaptingesni. Tais pačiais metais į Sibirą buvo išvežta Leonardo motina, jam pasisekė pabėgti. Bendras reikalas dar labiau sustiprėjo. Vokiečių okupacijos įvykiai ne itin įsirėžė į atmintį. L. Grigonis dirbo ir rūpinosi mokyklos statyba. Vieną gražią dieną frontui priartėjus, L. Grigonis dingo. Visi sakė, kad jis pasitraukė su vokiečiais. Tėvelis tikriausiai žinojo, kur išvyko mūsų mokytojas, bet tylėjo. 1948 metų pavasario dieną tėveliams nebūnant namie pasirodė graži viešnia. Ji mums neprisistatė, bet laukė tėvelių. Tėveliams grįžus, žinoma, jų kalbų negirdėjau, bet tai buvo L. Grigonio pasiuntinė. Šiai viešniai reikėjo nueiti į L. Grigonio namus, kur tuo metu gyveno buvusi jų tarnaitė Juknaitė, ištekėjusi už Leono Ališausko. Aišku, naujieji gyventojai prieštaravo viešnios pasirodymui. L. Ališauskas iškart labai šiaušėsi, bet paskui nusileido ir atidarė slėptuvę. Kas buvo slėptuvėje, nežinau, tikriausiai ten buvo dokumentai. Vakare tėvelis moterį nuvežė į geležinkelio stotį. Iki rudens buvo ramu. Tačiau 1948 metų niūrų rudenį prasidėjo areštai. Suėmė L. Ailišauską ir Petrą Muroną, po kelių dienų areštavo ir mūsų tėvelį Matą Grabauską. Tada prasidėjo pragaras...“

Jono ir Rimanto Ališauskų pasakojimas

Sodyba, kuri ankščiau priklausė Grigoniams, šiuo metu priklauso dviem savininkams. Vienoje sodybos ir namo dalyje gyvena Timofejevų šeima, kita pusė – Jono Ališausko nuosavybė. Jono ir Rimanto Ališausko mama Ona Juknaitė-Ališauskienė, mirusi 1992 metais, atėjo tarnauti pas Grigonius apie 1940-uosius metus, būdama per dvidešimties metų amžiaus. Pasak Jono ir Rimanto, motina buvo darbšti, turbūt ir sumani, nes greitai jai buvo pavedama atlikti įvairios paskirties darbų, prižiūrėti sodybą, rūpintis samdiniais. Kai L. Grigonis pabėgo nuo išvežimo į tremtį, jis naktimis niekam nežinant trumpam atvykdavo į savo sodybą, todėl mama buvo pasitikima.

Vokiečių okupacijos metais L. Grigonis mokytojavo, rūpinosi naujos mokyklos statyba, jo ūkyje dirbo samdiniai, keletas belaisvių, kur ir kaip pasitraukė L. Grigonis, mama nepasakojo.

L. Grigonis pamokos metu

Mokytojo Leonardo Grigonio vardo minėjimas sovietmečiu buvo uždara tema. Pirmą kartą apie L. Grigonį prisiminta tik prasidėjus atgimimui. Rimantas prisiminė, kad į rankas pakliuvęs straipsnis apie L. Grigonio žūtį labai sujaudino santūrią buvusią motiną.


* 1, 6, 7, 8 fotografijos iš Rokiškio krašto muziejaus

** 3, 4 fotografijos iš Lietuvos ypatingojo archyvo