Didžiausiame Europos fotografijos festivalyje „Rencontres d’Arles“, vykstančiame Prancūzijoje, Arlio mieste, „Metų atradimo“ apdovanojimui šiemet nominuota fotografo Rimaldo Vikšraičio kūryba. Į šį pagrindinį festivalio „Rencontres d’Arles“ apdovanojimą, be lietuvio, pretendavo dar keturiolika fotografų iš įvairių pasaulio šalių, kuriuos atrinko buvę šio festivalio direktoriai ir du Arlio nacionalinės fotografijos mokyklos dėstytojai. R. Vikšraičio fotografijas „Metų atradimo“ prizui nominavo anglų fotografas Martinas Parras.

Vien R. Vikšraičio darbų pristatymas Arlio fotografijos festivalyje yra nemenkas lietuvių fotografijos įvertinimas. Nedideliame pietų Prancūzijos miestelyje kasmet vykstantis fotografijos festivalis turi senas tradicijas, pasižymi solidžia menine programa ir stebina masteliu. Šiemet keturiasdešimties metų jubiliejų švenčiančio festivalio atidarymo savaitė dar kartą patvirtino, kad „Rencontres d’Arles“ ne veltui laikomas svarbiausiu Europoje fotografijai skirtu renginiu. Liepos 7–12 d. Arlyje duris atvėrė daugiau nei 60 parodų, kiekvieną vakarą vyko fotografijų projekcijų peržiūros po atviru dangumi, festivalio svečiai ir dalyviai buvo kviečiami į diskusijas, kūrybines dirbtuves, „portfolio“ peržiūras, susitikimus su menininkais ir knygų pristatymus. Festivalio programą papuošė garsių ir skirtingų autorių (prancūzų fotografijos klasiko Willy’o Roniso, amerikiečių menininkės Nan Goldin ir jos tautiečio Duane’o Michalso) kūrybos parodos.

Net ir tokiame įspūdingame kontekste R. Vikšraičio fotografijos neliko nepastebėtos. Kone tūkstančio fotografijos kritikų, meno žinovų, fotografų, susirinkusių į Arlį iš įvairių pasaulio šalių, balsai lėmė, kad lietuvių fotografas Arlyje galėjo džiaugtis ne tik kokybišku savo kūrybos pristatymu, bet ir netikėtu laimėjimu – jam įteiktas „Metų atradimo“ apdovanojimas.

Tačiau Prancūzijoje, regis, „atrasti“ kitokie R. Vikšraičio kūrybos aspektai nei tie, kuriuos esame įpratę akcentuoti Lietuvoje. Ir apie R. Vikšraičio fotografijas rašę lietuvių kritikai, ir kolegos fotografai ne kartą yra pabrėžę jo „kūrybinę drąsą“ – drąsą fotoaparato objektyvą atkreipti į varganą ar net atstumiančią kaimo buitį ir fiksuoti realybę, nepridengiant jos „meninės“ fotografijos estetika. Šalia šių dažnai minimų kūrybos bruožų reikėtų paminėti išskirtinę, kitiems fotografams nepasiekiamą R. Vikšraičio padėtį, iš kurios jis žvelgia į fotografuojamą aplinką. Nuotraukose įamžinta socialinė tikrovė fotografui yra įprastos kasdienybės dalis, jis pats priklauso tai provincijos bendruomenei, kurios nariai tampa jo fotografijų personažais. Ši galimybė stebėti gyvenimą „iš vidaus“ atsispindi fotografijose – jose užfiksuotas, nesivaržant fotografo, atvirai prieš objektyvą atliekamas materialinio ir dvasinio nuosmukio spektaklis, kuris yra išraiškingesnis nei bet kokie nesurežisuoti „dokumentiniai“ kadrai, užfiksuoti pašaliečio. Tokį R. Vikšraičio kūrybinį braižą komentatoriai bandė „pateisinti“ įvairiai: vieni teigė, kad taip fotografas žiūrovų sąmonėje iš naujo pažadina tikrovės pajautą, kurią baigia nuslopinti žiniasklaidoje cirkuliuojantys smurto ir pornografijos vaizdai, kitų nuomone – R. Vikšraičio darbai šokiruoja tam, kad sukeltų užuojautą juose įamžintiems žmonėms ar net paskatintų imtis konkrečių veiksmų jų gyvenimui pagerinti.

Lietuviškos fotografijos tapatinimas su tam tikra „kūrybine drąsa“, regis, nėra nauja ar tik „vietinei“ kritikai būdinga įžvalga. Po vieno ryškiausių Lietuvos fotografijos mokyklos atstovų Aleksandro Macijausko kūrybos pristatymo 1975 m. Arlio fotografijos festivalyje, prancūzų kritikas Jeanas Claude’as Lemagny rašė: „tikrasis avangardizmas gimsta ne Vakaruose –­ ateina iš Rytų ir tėra „kniaukimas“, palyginti su ta jėga, nekonvencionalumu, drąsa, kai A. Macijauskas, apsiavęs mėšlinais guminiais batais, įžengia į turgaus aikštę ir išeina nešinas krepšiu fotografijų.“ Tačiau R. Vikšraičio pristatymas šių metų „Rencontres d’Arles“ festivalyje skambėjo kitaip. Komentuodamas R. Vikšraičio darbus, M. Parras kalbėjo ne apie „šokiruojančią“ lietuviškos provincijos tikrovę ar ypatingą lietuvių fotografo „kūrybinę drąsą“, bet pabrėžė, jog, fiksuodamas savo kasdienę aplinką, lietuvių fotografas ateičiai išsaugo nykstančio, vartotojiškos kultūros mažai paliesto gyvenimo būdo vaizdus. Pasak M. Parro, R. Vikšraičio fotografijos tartum suteikia žiūrovams „vietą už stalo, fotografuojamuose vakarėliuose“ ir „leidžia patirti visas emocijas, alkoholio sukeltą siautulį“ – visa tai čia atrodo kaip vertybė, kaip modernaus gyvenimo būdo nesutraukytų šeimyninių ryšių išraiška.

Šis komentaras, atkreipiantis dėmesį į lietuvių autoriaus fotografijų neva perteikiamas žmogiškas vertybes, lietuvių gal ir neįtikins, tačiau bendrame festivalio kontekste R. Vikšraičio kūryba neatrodo šokiruojanti. Arlyje šiais metais netrūksta tiek socialines, tiek asmeninio gyvenimo problemas atspindinčios fotografijos: čia pristatoma N. Goldin fotografijų serija „Ballad of Sexual Dependancy“, ypač intymiai perteikia visuomenės marginalijų gyvenimo istorijas; vienoje iš daugelio parodų eksponuojami seni atvirukai su Amerikoje vykusių Linčo teismų vaizdais, pateikiami pasakojimai apie iš namų pabėgusius paauglius JAV vakaruose ir t. t. Greta tokios fotografijos R. Vikšraičio darbai išsiskiria ne tariamai šokiruojančiu turiniu, bet neįtikėtinai nuo šiuolaikinio gyvenimo nutolusios provincijos tikrovės vaizdais, nesmerkiamu ir nemoralizuojamu žvilgsniu į jį supančią aplinką. Nenuostabu, kad lietuvio užfiksuotuose „egzotiško“ gyvenimo vaizduose užsienietis, kurio žvilgsnį formuoja kitokia sociokultūrinė patirtis, pastebėjo keistą, groteskišką, tačiau savaip nuoširdžią žmogiškumo išraišką.

M. Parro žodžiai, skatinantys R. Vikšraičio fotografijose įžvelgti skurdžioje aplinkoje dar gyvuojančias žmogiškas vertybes, kone tobulai atliepia šių metų festivalio prezidento François Barré kvietimą „įsiklausyti į pasaulio garsą ir dar kartą atrasti „Žmogaus šeimą“. Aišku, kad „Žmogaus šeima“ čia minima kaip užuomina į Edwardo Steicheno Niujorko Modernaus Meno muziejuje 1955 m. surengtą parodą, žymėjusią humanistinės fotografijos apogėjų. Tad humanistinė pasaulėžiūra, kuri fotografijoje aukso amžių išgyveno daugiau kaip prieš pusšimtį metų ir ypač aukštos meninės kokybės išraišką įgijo kaip tik prancūzų fotografų darbuose, tapo ir šių metų Arlio fotografijos festivalio idėjiniu pagrindu.

Galima klausti, kiek pagrįstas yra M. Parro pasiūlytas požiūris į R. Vikš­raičio darbus ir kiek jo žodžiuose buvo diplomatijos bei prisitaikymo prie bendro festivalio tono. Galima abejoti, ar šiuolaikinėje fotografijoje apskritai dar galima atpažinti humanistinius idealus (bent tokius, kokius teigė daugiau nei prieš pusę amžiaus sukurti darbai). Tačiau R. Vikšraičio kūrybos, kurios nekonvencionalumą įprasta akcentuoti Lietuvoje, grįžimas į humanistinės fotografijos diskursą tarptautinėje fotografijos scenoje atrodo dėsningas. Būtent humanistinė pasaulėžiūra XX a. septintajame dešimtmetyje suformavo vadinamąją Lietuvos fotografijos mokyklą, kurios žymiausių atstovų kūryba ne kartą pristatyta ir įvertinta Arlio fotografijos festivalyje: 1975 m. čia buvo surengta ne tik minėta A. Macijausko, bet ir Antano Sutkaus darbų paroda, 1977 m. šiame festivalyje kritikos prizą laimėjo Romualdas Požerskis, o 1990 m. prancūzai tarptautinę auditoriją vėl solidžiai supažindino su A. Macijausko kūryba. Taigi Arlyje šiemet dar kartą pristatyta savitai humanistines tradicijas interpretuojanti lietuviška fotografija, tačiau ta interpretacija R. Vikšraičio darbuose pasirodė tokia šiuolaikiška ir universali, kad būtų aktuali tarptautinei fotografijos žinovų auditorijai ir pelnytų vieną svarbiausių Lietuvos fotografijos istorijoje apdovanojimų.

Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyriaus informacija