Šiandienos pasaulyje jauno žmogaus tyko vis nauji ir sunkesni pavojai, gresia vertybių pokytis, moralinė degradacija. Labai svarbu ugdyti jauną žmogų dvasiškai, įtvirtinti tikėjimo pagrindus, nepaliekant jį džiaugtis diskotekų malonumais. Taigi, Bažnyčiai tenka ypač svarbus vaidmuo, rūpinantis jaunimo sielovada. Jauname žmoguje Bažnyčia mato savo ir pasaulio ateitį. Bažnyčios tikslas yra pasiūlyti jaunuoliams gyvenimo su Kristumi pasirinkimo galimybę, kuriai reikia įsipareigojimo, pavesti jiems naudingas užduotis, kurias vykdydami jie pamatytų esą reikalingi ir suvoktų galintys padaryti daug gero.

Dvasinių vertybių sumaišties amžiuje pakito žmogaus požiūris į save ir Dievą. Žiniasklaidos, televizijos formuojama dažniausiai neigiama aplinka keičia žmogaus poziciją tikėjimo atžvilgiu. Dėl jaunuolių netikėjimo dažnai kaltinama mokslo pažanga, technologijų skverbimasis į kasdienę žmogaus veiklą. A. Paškus (2002) teigia, kad mokslas ir technologijos nepadarė žmonių ateistais. Greičiau prielaidos, kuriomis mokslas remiasi, nuteikia žmogų taip, kad jis vargu ar kada pagalvoja apie dieviškąją tikrovę. Mokslo ir technologijų laimėjimai yra tokie įspūdingi, kad jie įgavo tam tikrą intelektualinę viršenybę pasaulio interpretacijoje. Net jei mokslas ir neneigia Dievo egzistencijos, jo akyse ji privalo likti nematoma ir nereikšminga. Apskritai technologinė terpė nėra svetinga Dievui.

Popiežius Benediktas XVI apie jaunimo tikėjimo ugdymą kalbėdamas Laterano bazilikoje 2006 m. birželio 5 d. pabrėžė, kad jaunuoliams ugdyti tikėjimą nėra paprasta. Vis sunkiau perduoti jaunajai kartai pagrindines gyvenimo vertybes ir teisingo bei doro gyvenimo normas. Greita ir audringa kultūrinė, socialinė raida, atsakomybės mažėjimas, nedarbas – visa tai skatina formuoti jaunimo pasaulį kaip laukimo pasaulį, kuris dažniausiai yra kupinas nusivylimo, nuobodulio, liūdesio ir atmetimo.

Jauni žmonės dažniausiai paauglystėje išgyvena tikėjimo krizę, nes vieni visai nusigręžia nuo Bažnyčios, kiti pripažįsta tik Dievą, o Bažnyčią ignoruoja, dar kiti pasuka ieškojimų keliu, apsistoja prie įvairiausių tikėjimo krypčių, grupuočių, net susidomi sektomis. Pastebėtina ir tai, kad yra nemažai nekrikštytų jaunuolių, kiti yra nepabaigę krikščioniškojo įvedimo proceso. Paauglystės laikotarpiu labai svarbu vystyti specifinę, pastoracinę paauglių ir jaunuolių globą, pasitelkiant visas geriausias religinio formavimo būdus ir priemones. Su jaunimu dirbti nėra lengva, nes jų pasaulis yra pažeidžiamas, labai subtilus. Suaugęs žmogus ten „įeiti“ turi tik labai atsargiai, nepažeisdamas jauno žmogaus teisių ir asmeniškumo. Kaip teigia R. Campbell (2008), dauguma jaunų žmonių nežino, ar jie teisūs, ar klysta dėl tam tikrų dalykų, kurie jiems rūpi. Tai pastūmėja juos priimti kitų nuomonę, o tų kitų širdis gali būti pikta. Jauną žmogų svarbu išklausyti, gerbti jį, išsakantį nuomonę, nekritikuojant ir nesmerkiant jo galvosenos. Viena kliūčių, kurias reikia įveikti ir pašalinti, yra kalbos (mentalitetas, jautrumas, skonis, stilius, žodynas) skirtumas tarp jaunuolių ir Bažnyčios (katechezė). Popiežius Jonas Paulius II Apaštalinėje Adoracijoje Catechesi Tradendae. (1979) rašė, kad  būtina katechezę pritaikyti jaunimui, išverčiant ją į jaunų žmonių kalbą kantriai ir išmintingai, neiškraipant Jėzaus skelbtos žinios.

Jauni žmonės labai trokšta būti savo gyvenimo šeimininkais. Panašiai kaip Evangelijoje aprašomas sūnus palaidūnas. Jis taip pat norėjo visiškai savarankiško gyvenimo. Tik paskui suprato, jog toks gyvenimas tuščias ir nykus, kad tikrai laisvas jis buvo būtent tėvo namuose. Jauni žmonės dažnai konfliktuoja, jie nemoka darniai reikšti savo nuomonę, nori būti tik patys išklausyti, suprasti, bet nesugeba įsiklausyti į kito žmogaus skundus. Taip ir yra dėl to, kad jaunimas nepažįsta Dievo meilės. Roberta C. Bondi (2006) teigia, kad mūsų tarpusavio ryšiai yra iš meilės – mus traukiančios Dievo meilės žmonėms, bet kartu ir mūsų pačių meilės Dievui bei savo artimui, kurie visados yra artimai susiję. Šiandienos pasaulyje jaunimas mato labai iškreiptus vyro ir moters tarpusavio santykius, nepagarbą vienas kitam. Tikėjimas ir krikščioniškoji etika nori meilę ne uždusinti, bet padaryti sveiką, stiprią ir tikrai laisvą.

Žmogiškoji meilė, kad būtų tobulai žmogiška, būtų tikro, tvaraus džiaugsmo versmė, turi būti apvalyta, turi subręsti ir save pranokti. Tai pagrindinė priežastis, dėl kurios vyro ir moters meilė tobulai įgyvendinama tik santuokoje. Jaunimui tai labai aktualu, nes pakito požiūris ne tik į santuoką, tradicinę šeimą, bet ir į meilės vertybę. Kaip teigia Popiežius Benediktas XVI Enciklikoje Deus Caritas est apie krikščioniškąją meilę (2006) rašė, kad žodis meilė mūsų laikais yra vienas iš dažniausiai vartojamų ir labiausiai nuvalkiotų – žodis, kuriam priskiriame visiškai skirtingas reikšmes.

Jauniems žmonėms reikia teisingai kalbėti apie meilę, tiesą, sąžiningumą, kitas vertybes ir, žinoma, rodyti pavyzdį. Jie lengviau priims Šventojo Rašto temas, motyvus, Evangelijų interpretacijas, kai visa tai pirmiausia bus susieta su jų gyvenimiška patirtimi, vertybėmis, požiūriu į juos, artimumu jaunų žmonių neišsakytoms problemoms ir siejimu su jų ateities vizijomis bei ieškojimais. Bendradarbiaujant su šeimomis ir bažnytine bendruomene skatinama tikėjimo, kultūros ir gyvenimo vienybė, kuri yra esminis krikščioniškojo auklėjimo tikslas. Jaunimui reikia vilties pasitinkant neaiškią ateitį.

Bernardinai.lt