Liepos 30 d. minime šv. Petrą Auksažodį (406-450), vyskupą, Bažnyčios mokytoją.

Žmogus, kuris energingai siekia tikslo, gali pasiekti daug daugiau, nei pats iš pradžių tikėjosi ar vylėsi. Taip nutiko ir su Petru Auksažodžiu (taip pavadinto dėl savo iškalbingumo), kuris jaunas būdamas tapo Ravenos vyskupu.

Tuo metu jo vyskupijoje dar buvo ryškūs pagonybės pėdsakai. Petras pasišventė išnaikinti pagonybę ir atnaujinti savo vyskupiją. Jo pagrindinis ginklas buvo trumpi pamokslai, kurių daugybė pasiekė ir mūsų laikus. Jie nepasižymi labai dideliu minties originalumu;  pilni moralinių pamokymų, svarbių istoriškai, nes atspindi krikščionių gyvenimą V amžiaus Ravenoje. Jo pamokslai buvo tokie autentiški, kad praėjus 13-kai amžių, 1729 m. popiežius Benediktas XIII jį paskelbė Bažnyčios mokytoju. Petras, kuris atsidavęs mokė ir augino savo bendruomenę, buvo pripažintas visuotinės Bažnyčios mokytoju.

Jis buvo ne tik uolus ir atsidavęs savo vyskupijai, bet pagarsėjo ir kaip ypač ištikimas Bažnyčios mokymui ir valdžiai. Petras Auksažodis žvelgė į mokymąsi ne tik kaip į galimybę, bet pareigą, privalomą visiems, kaip Dievo suteiktų dovanų tobulinimą ir svarią pagalbą šlovinti Dievą.

Prieš mirtį Petras Auksažodis grįžo į Imolą (Italija), savo gimtinę, kur mirė apie 450 m.

Bernardinai.lt