Grįždama iš pajūrio mintijau maždaug taip: kokias parodų erdves turi Vilnius? Nacionalinė galerija, Nacionalinis muziejus – visos Lietuvos, viskas bendra. ŠMC – tarsi niekieno, siauram savam ratui. Yra dar keletas Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) galerijų, kelios – Vilniaus dailei akademijai (VDA) priklausančios erdvės, pora privačių, aktyviai ir kokybiškai dirbančių, bet nedidelių galerijų... Galbūt toks kiekvienos sostinės likimas – būti margaspalviu katilu, priklausyti visiems ir niekam. Parodinis Vilnius – gan stipriai susikaldęs, menkai toleruojantis kitokias nuomones, o greičiau apskritai linkęs nematyti nieko, kas vyksta kitame „kieme“.

Tuo tarpu lankydamasi Klaipėdoje, Parodų rūmuose, vienu metu išvydau keturias parodas. Kiek suglumino labai skirtingas parodų lygis. Net ne lygis, o žanrai. Juk nesąžininga lyginti konceptualų kūrinį su banaloku marininstiniu natiurmortu, tiesa? Jie kaip boružė ir, tarkim, kiškis tiesiog nesileidžia lyginami vienas su kitu. Nepasaint to, visi sutilpo vienuose Parodų rūmuose. Vertinti galima dvejopai: stebėtis chaosu arba džiaugtis įvairove.

Tiesą pasakius, panašiai vilniečiai reaguoja ir į kitą Klaipėdos „produktą“ – Klaipėdos kultūrų komunikacijos centrą (KKKC) arba „Kultūrpolį“. 2004 metais įsisteigusi organizacija užima keistoką poziciją. „Kultūrpolio“ projektai, akcijos, rengiamos parodos nepalyginamai lankstesnės ir šiuolaikiškesnės nei, tarkim, Lietuvos dailininkų sąjungos veikla visoje Lietuvoje. Kita vertus, jie nėra užėmę ir kultūrinio „elito“, diktuojančio, kas yra dėmesio vertas šiuolaikinis menas, o kas – ne, vietos.

„Kultūrpolis“ visada siekia būti interaktyvus, sukurti grįžtamąjį ryšį su žiūrovu ar dalyviu. Žinoma, tai nebūtinai pavyksta – kolegė yra pasakojusi, kaip iš Vilniaus važiavo skaityti viešos paskaitos, į kurią susirinko vos dešimt žmonių. Kai kurie projektai, artimi gatvei ir „paprastam“ žmogui, kelia abejonių dėl vertės bei prasmingumo. „Deelitizuoti aukštąjį ir iškelti žemąjį meną“ žadėjo jau VEKS savo veiklos pradžioje ir visi matome, kokia pekla išėjo. Kita vertus, kai kurie plačiai kritikuoti to paties VEKS projektai – tik nesusipratimų aukos, atsiradusios tik dėl Vilniui būdingo arogantiško nenoro edukuoti plačiosios visuomenės ar bent su ja nuoširdžiai kalbėtis.

 

Tačiau nuolat dirbant ir organizuojant natūralu kartais „prašauti pro šalį“. Svarbu visuma. O „Kultūrpolio“ visuma – gana aiški, atpažįstama ir nuosekli. Gan neblogas apibendrinimas – Parodų rūmuose surengta paroda „Meno tvermės dėsnis“. Pavadinimas – kiek pretenzingas. Parodos objektai – šiuolaikiškos raiškos, dauguma jų – konceptualūs ir gan lengvai „perkandami“: vizualūs, aiškūs, paveikūs. Štai ir vėl – „viduriukas“ tarp „didžiųjų Vilniaus jėgų“ – LDS ir ŠMC.

Parodoje – su „Kultūrpoliu“ bendradarbiaujantys menininkai: lietuviai Agnė Jonkutė, Tadas Vosylius, Jūratė Kazakevičiūtė, Ligita Marcinkevičiūtė, Domantė Šarakauskaitė, Anatolijus Klemencovas, Žygimantas Augustinas, taip pat latvis Maris Grosbahsas ir estas Andrus Joonas.

 

L. Marcinkevičiūtė specialiai šiai parodai sukūrė dar vieną „Žalgirio mūšio“ versiją. Šioji – didelio formato drobėje markeriu sukurtas piešinys. Didingos, antikinės figūros, perteiktos tokia menka priemone kaip markeris – labai ironiškas sprendimas, tačiau neįžeidžiantis niekieno jausmų. Tiesiog vizualiai išraiškingas pamąstymas apie istoriją ir tiesą, didvyrius ir žmones.

Arba J. Kazakevičiūtės „Vilkė“ – siurrealistinė šiuolaikinės moters mito realizacija, populiariosios kultūros formuojamo moters įvaizdžio ir pačios moters jausenos šiame kontekste materializavimas.

Tokie patys aiškūs, tikslingi, be teorinių paaiškinimų perskaitomi ir A. Joono (atsisakymas naudoti savo CV), M. Grosbahso padidinti žmogaus odos fragmentai iš plastiko arba R. Rickevičiaus kurti filmai apie ankstesnius KKKC projektus (deja, neberengiama grafikos bienalė „Rytoj yra dabar“, ne mažiau apmaudžiai užsibaigęs www.madona.lt projektas ir kt.).

Apžvalginė, ar net etapinė „Kultūrpolio“ paroda netapo išskirtiniu įvykiu Lietuvos kultūriniame gyvenime, greičiausiai ji tokia ir nebuvo. Tačiau ji atliko savo darbą formuojant „Kultūrpolio“ įvaizdį ir nužymint prioritetus. Belieka tikėtis, kad ilgainiui jie taps tik ryškesni ir pasitarnaus kaip savitos meno vizijos propagavimo pavyzdys ne tik Klaipėdai, bet ir kitiems Lietuvos miestams. Net ne taip svarbu, kokia ji, toji vizija. Svarbu, kad būtų kuriama su entuziazmu, išmanymu ir tikėjimu. Na, ir dar bent šiek tiek talento...

 

Bernardinai.lt