Kovojant su rūkymu Belgijoje jau pradėta iš Kanados, Brazilijos, Australijos, Naujosios Zelandijos bei Tailando nusižiūrėta praktika gaminti cigarečių dėžutes su šokiruojančiais vaizdais: išpuvusiais dantimis, pažeistais plaučiais, lavonais. Sako, už Europos ribų praktika pasitvirtino. O pas mus kol kas juokingos atrodo etiketės su užrašais ,,Rūkymas žudo“. Iš jų mano pažįstami rūkaliai tik šaiposi. Pagalvojau – jei būtų užrašyta ,,Rūkyti vaikiška“ – gal susigėstų didesnė dalis rūkančiųjų. Nes kas pradeda rūkyti? Ogi vaikai, besidrovintys bendraamžių; nesugebantys rasti kitų bendravimo prieigų. Linkę steigti savo savarankiškumą, pasipriešinti suaugusiųjų valiai. Tai normalu, nes vaikai pas mus kompleksuoti, be užtikrinto laisvalaikio, patiriantys daug patyčių mokykloje ir mažai tėvų dėmesio namuose. Paaugliai ima rūkyti todėl, kad tai praverčia jų socialumui ir paryškina jų tariamą nelaimingumą. Tame amžiaus tarpsnyje nevalingai mokaisi nutraukti emocinę bambagyslę ir integruotis į savosios kartos mikrobendruomenę. Kai kurie iš to neišauga visą likusį gyvenimą, nors poreikiai jau būna pakitę. Rūkymas tuomet reiškia turbūt neįsisąmonintą bendravimą, net kai nieko aplinkui nėra. Galimybę pamąstyti vienatvėje, mintimis pasikalbėti su protingu žmogumi (t. y. savimi). Nesakau, kad blogai. Savistaba visada tik į naudą. Tik kodėl dar neatrastas koks nors placebas: sveikatai nežalingos cigaretės iš gydomųjų žolelių. Aiman, bet kas jas rūkytų. Juk pilna bealkoholinio alaus ir kitų pakaitalų, o kas juos geria. Norisi žmogui iš lėto žudyti save, ir nieko čia nebepadarysi.

Žmonės jaučiasi laimingi, kai turi laiko. Nepriklausomai nuo jokių socioekonominių aplinkybių, esi laimingas tada, kai gauni tai, ko visai netroškai, nesitikėjai, neturėjai net tokių lūkesčių. Nuvalkiotas pasakymas, jog gyvenimas – dovana; bet dovana ir yra tai, kai gauni visai ne tai, ko prašei. Patinka man vasarą pradėti rytus tarsi ,,Pusryčiuose pas Tiffani“. Stebėti, kaip tirpsta vandens stiklinėje solpadeino tabletė. Čili vanduo, greipfrutai, mėtos. Kava, šampanas, pradėta skaityti knyga. Laiškas pagyrimų knygoje. Augalai terasoje, iš kurių semiesi vadinamosios energijos. Vazonai su vijokliais. Švelniai lieti juos pirštais, glostai lapus, lyg laikytum kitą žmogų už rankos. Jau seniai išsprendžiau į destruktyvias aistras bloškiančius egzistencinius klausimus, ir atėjo metas tiesiog būti laimingai. Žinau, kad gyvename ne dėl laimės, bet man netyčia taip išėjo. Gal dėl to ir nerūkau. Be to, tapo aišku, jog bet kokią autentiškai išgyventą religinę patirtį lydi maištas ir intelektualinis atotrūkis nuo praktikos. Ne visada, yra atvejų, kai žmogus gali pasilikti intensyvioje praktikoje, kad ir pasišaipydamas pats iš savęs, technika ir mašinerija virtusių savo kaukių. Nelyg rūkantysis, kurio vaikystė jau pasibaigė, o jis vis vien teberūko. Būdami dvidešimties, buvom užsidegę tapti Bažnyčia ir ją kurti. Ir tai niekur nedingo. Kažkada neseniai ėjau požemine perėja ir staiga pajutau, kad mano širdis sklidina meilės ir dėkojimo Dievui. Nežinojau žodžių, kuriais man melstis, vien galvojau apie tai. Kol buvau jauna, gyvenau didžiuliame sielvarte, ir niekas aplinkui nebuvo įdomu. Netroškau geresnio būvio, troškau tik ištverti. Praėjo. Žmonės turi priprasti būti laimingi. Išmokti to lyg metimo rūkyti.

Dievinu simuliakrus, jie taip pat yra laimės sąlyga. Egzistuoti, kai neturi savo namų, ypač patogu prekybos centruose. Jie neretai įkvepia, jie – tai pats gyvenimas, šiuolaikinis visuomenės atspindys. Žinoma, daugelį toks teiginys tik sunervins. Kartais galvoju, jog kai kurie žmonės yra pernelyg skirtingi, kad mėgtų vieni kitus. Susitikę jie labai nusivilia. Ir nesąmonė yra tas primygtinis rėkaliojimas, kad kiekvienas mūsų – unikalus ir nepakartojamas, bet visi mes broliai ir seserys Kristuje, tad turime besąlygiškai mylėti vienas kitą ir emociniu lygmeniu bendrauti munistų santuokos principu – be jokių išskaičiavimų, atsitiktinį, niekad nematytą praeivį priimant kaip gyvenimo partnerį. Su vienais žmonėmis tiesiog jautiesi gaištanti laiką, o prie kitų nuolat norisi grįžti ir dar kartą susitikti. Gal net retkarčiais parūkyti, paauglystę prisimenant.