Rugpjūčio 1-7 dienomis kino teatre „Forum Cinemas“ vyks festivalis „Kinas prieš melą“, į kurį atvyks garsus suomių režisierius Aki Kaurismaki. Pats festivalio faktas Vilniuje – toks netikėtas, kad, atrodo, tiesiog būtina išsiaiškinti, kaip gimė šio festivalio idėja, kas jos autorius ir vykdytojai. Tačiau man asmeniškai šio festivalio idėja svarbi ir dėl kitų priežasčių, sugrąžinančių beveik du dešimtmečius į praeitį. Tada su šio festivalio organizatoriumi Giedriumi Zubavičiumi Maskvoje, nukankinti beverčių Maskvos kino festivalio konkursinės programos filmų, ėjome į paprastą Maskvos kino teatrą žiūrėti tada dar mums nelabai žinomo suomių režisieriaus filmo. Pirmieji filmo kadrai ir – pilka, o kartais ir stingdanti melancholija. Atrodo, tie pilki, lėti, dažnai statiški vaizdiniai turėtų vyti žiūrovą lauk iš salės, tačiau jie prikausto kaip geniali, nepaaiškinama melancholijos magija. Beveik po poros dešimtmečių G. Zubavičius susitiko patį šių melancholiškų vaizdinių autorių. Taip ir gimė festivalis „Kinas prieš melą“.

Nerijus Milerius. Yra sakoma, kad daugelį dalykų ir reiškinių nulemia pirma impresija, pirmas įspūdis. Koks buvo pirmas įspūdis, susipažinus su A. Kaurismaki?

Giedrius Zubavičius. Pamačiau žmogų, visiškai identišką tam, ką jis daro. Tai buvo labai netikėta, nes A. Kaurismaki atveju, asmuo ir jo kūryba yra tiesiog susiję. Po dviejų dienų bendravimo aš sau pasakiau poetiškai, kad šitas žmogus yra kaip medis, kažkas tokio labai archajiško, labai paprasto. Nereaguoja į šurmulį, nereaguoja į praeinančius žmones. Visą laiką akys susikaupusios, atgręžtos į save ir liūdnas veidas, kurį kartkartėmis nušviesdavo nuostabus šypsnis.

Daugelis jo filmo personažų būtent taip ir atrodo – sustingusiu žvilgsniu, kaustytų judesių. Jo filmų personažai dažnai yra melancholikai, tarsi išmesti iš aktyvaus gyvenimo ritmo. Tačiau paradoksalu yra tai, kad A. Kaurismaki į Lietuvą atvyko ginti žmonių, į kuriuos Lietuvoje žvelgiama įtariai. Man didžiulė paslaptis – jeigu Kaurismaki kinas tobulai atitinka jo paties asmenį, kaip iš tokios melancholijos gali kilti aktyvi pilietinė pozicija?

Pilietinė pozicija A. Kaurismaki buvo būdinga turbūt visada. Peržvelgęs jo biografiją, aš pamačiau daugybę prodiusuotų filmų, daugybę parašytų scenarijų, daugybę nufilmuotų kūrinių. Aš taip pat galvoju, kaip iš tokio liūdno, skaudaus, melancholiško, lėto žmogaus gali išeiti tiek valingo, kuriančio veiksmo. Tai yra dar vienas paradoksas. Pilietinė pozicija, aš taip ją vertinu, – yra jautraus žmogaus santykis į tai, kas vyksta. Nebūtinai tai yra politinė pozicija. Pilietinis aktyvumas, nebūtinai sutampantis su politiniu aktyvumu, buvo labai būdingas ir menininkams, ir intelektualams kokiame septintajame, aštuntajame, devintajame dešimtmečiuose.

Pilietinis arba, siauriau kalbant, politinis kinas dažnai ir suprantamas kaip savotiška praeitis. Dabartiniame kine, ypač jei turėsime minty jo postmodernistinius pavyzdžius, yra akivaizdesnė žaismės ir žaidimo nuostata, kuri dažniausiai būna visiškai pilietiškai ir politiškai neįpareigojanti. Tuomet kyla natūralus klausimas: kaip šiuolaikiniame kine, kur dominuoja žaismės formos, yra įmanomas pilietiškai ar politiškai angažuotas kinas?

Dabar toks kinas iš tikrųjų yra retas reiškinys. Jei kalbėsim pavyzdžiais, tai, tarkim, Italijoje yra keli ryškūs politinio angažavimo atstovai kine. Galbūt pats žinomiausias yra Nanni Moretti. Bet man A. Kaurismaki pavyzdys yra tauresnis, nes yra daugiau paremtas ne pragmatiškuoju, o iracionaliuoju pradu. A. Kaurismaki negina nei kairiosios, nei kitokios politinės pozicijos.

O kas yra tas iracionalusis pradas?

Paremtas instinktu, žmogaus instinktu, kuris reaguoja į tai, kas jį trikdo arba neduoda ramybės. Aš manau, kad A. Kaurismaki savo politine veikla gina savo melancholiją, jeigu taip galima būtų pasakyti.

Na, bet daug kas tada pasakytų, kad melancholija yra absoliučiai nepilietiška.

Tai čia yra dar vienas paradoksas. Paradoksų autorius, paradoksų žmogus.

Nepaisant to, kad jis yra melancholiškas, jis vis dėlto pakankamai aktyviai išsako savo poziciją dėl karo Irake ar kitų veiksmų. O kodėl tokia aktyvi pilietinė pozicija visgi neatsispindi jo kine? Pats minėjai, kad A. Kaurismaki yra stebėtinai adekvatus savo filmams.

Čia jau yra A. Kaurismaki gylio išraiška. Būtų nuostabu jam pačiam daugelį šitų klausimų užduoti, aš pats galiu tiktai remtis savo intuicija ir įžvalga, kuri nebus tokia gili. Bet, mano manymu, tai yra labai intymus pasaulio jutimas, kuriame nėra vietos politiniams šūkiams, sloganams, nes realiai A. Kaurismaki gina ne visuomenę, o save. Taip aš manau.

Mes kalbam, kad pilietinio pasipriešinimo veiksmas, kuris kyla iš melancholijos, yra be galo paslaptingas dalykas, ir kartu ganėtinai paslaptingas yra būdas kaip A. Kaurismaki atsirado Lietuvoje.

Pirmą kartą Lietuvoje A. Kaurismaki lankėsi prieš dvidešimt septynerius metus su suomių kino delegacija. Prieš kelias savaites jis čia atvyko antrą kartą, šį kartą slaptai. Vizito tikslas – visuomeninė akcija, paremiant vieną tokią keistą, sudėtingą bylą, kuri dabar yra svarstoma Lietuvoje. Viena čečėnų šeima yra apkaltinta kriminaliniais nusikaltimais. A. Kaurismaki pats septynias valandas kalėjime bendravo akis į akį su pačiais kaltinamaisiais. Nemanau, kad jis skaitė daugybe tomų tyrimo medžiagos, manau, jog jis tiesiog įsiklausė į informaciją, surado motyvą ir čia atvažiavo. Matyt, Suomijoje jam apie tai pasakojo, ir jį tai palietė. Ir jam besilankant buvo pasiūlyta mintis surengti kino festivalį. Atsirado ir festivalio pavadinimas – „Kinas prieš melą“. Nenorėjom, kad tai būtų festivalis, palaikantis kažkokią politinę poziciją. Tai buvo jau mano pasiūlymas – rengti festivalį, remiantis tuo, ką gyvenime festivalio dalyviai veikia – kuria filmus. Ir įdomus dalykas, kad į A. Kaursimaki filmų retrospektyvą pats režisierius, pritaręs koncepcijai „Kinas prieš melą“, pasiūlė savo porą komedijų. O tai tarsi ir nėra tiek rimta politinės bylos požiūriu.

Komedijos žanras yra dažniausiai siejamas, kaip aš ir sakiau, su tam tikru neįpareigojančiu žaidimu. O šiuo atveju komedija reprezentuoja kino kovą su melu. Kaip tai įmanoma?

Tai dar vienas paradoksas, jau kažkelintas paradoksas!

Šalia A. Kaurismaki festivalio programoje yra ir kiti autoriai. Ar tai yra tie autoriai, kuriuos jis pats pasiūlė, ar buvo ir kitas atrankos kriterijus?

A. Kaurismaki pasiūlė į festivalio programą įtraukti filmą jo draugo, kurį jis labai palaikė, kai šis režisierius negavo vizos įvažiuoti į Ameriką, į Niujorko kino festivalį – tai yra Abbas Kiarostami filmas. Keletas kitų filmų, ypač dokumentinių, yra natūrali programos „Kinas prieš melą“ dalis. Kai kurie kiti filmai buvo atrinkti spontaniškai. Aš pats asmeniškai pagalvojau, kad Theos Angelopolous filmas „Amžinybė ir diena“ taip pat puikiai dera prie festivalio koncepcijos. Aku Louhimies filmas „Sušalusi žemė“, kurį jau kažkas matė Lietuvoje, taip pat įtrauktas i festivalį. Filmo „Sušalusi žemė“ visa matrica remiasi melo kategorija. Taigi programa gimė gana greitai.

Tačiau nepanašu, kad po mūsų šio pokalbio ir paaiškinimų sumažėjo įvairiausių paslapčių. Man pačiam jų tik padaugėjo.

Bet paslaptys nuostabios, jos padeda mums patiems gyventi visavertiškai ir intensyviai. Aš tikiuosi, kad patys žiūrovai atras savo santykį su parašytais žodžiais, ištartais žodžiais ir pamatytais filmais.

Nerijus Milerius