Ką pasirinkti? – vienas svarbiausių žmogaus klausimų. Taip pat ir Ignacas Lojola konfrontavo su šiuo klausimu visą savo gyvenimą. Pasirinkimo klausimas buvo jo pagrindinis gyvenimo variklis, kuris buvo išvystytas iki stulbinamo preciziškumo. 

Ignacas gimė 1491 metais baskų didikų šeimoje, tai buvo tryliktas ir paskutinis vaikas. Ankstyvoje jaunystėje jis negalėjo dar nieko rinktis – turėjo tarnauti dvare. Ir taip jis skynėsi sau dvariškio – riterio kelią. Dvaro aplinkoje jis buvo lavinamas tapti didikų asmens sargybiniu ir raštininku. Kaip dažnas to meto riteriškos dvasios jaunuolis be paliovos treniravosi špaguotis, dalyvaudavo turnyruose, įsiveldavo į romanus su moterimis ir muštynes, viską pagardindamas riterių romanų skaitymu. Dažnas jo pasirinkimas anuomet buvo labai pavojingas, pavyzdžiui, per vienas bendras muštynes, kažkas net žuvo. 

Mirus geradariui, kuris vaikiną išlavino ir priėmė tarnauti pas save, reikėjo Ignacui apsispręsti, ką toliau daryti. Kaip to meto riteris, taip pat ir dėl troškimo daugiau pasiekti 1521-aisiais jis apsisprendė dalyvauti kare Pamplotos mieste, kurį labai narsiai gynė. Tokiu būdu jis norėjo pasižymėti karaliaus akyse ir sulaukti pripažinimo. Tai galėjo būti jo šansas į sėkmę. Tačiau patrankos sviedinys pataikė jam į koją ir ją labai sužeidė. Ignacas krito, o su juo ir visas miestas. 

Dėl sutraiškytos kojos Ignacas labai karščiavo ir blaškėsi tarp gyvybės ir mirties. Sveikatai pagėrėjus, jis troško viską grąžinti atgal į savo vietas: negražiai sugijusią jis norėjo bet kokia kaina atstatyti, o savo mintis - vėl prigrūsti romanais apie riterius. Tačiau jo kelias krypo kita linkme. Nors lydint didelėms kančioms jo koja po truputį buvo atstatinėjama, tačiau jo norimų romanų apie riterius pilyje neatsirado. Ten buvo tik „pamaldžios“ knygos, daugiausia - apie šventuosius. Pakol slinko kankinantys ilgi sveikėjimo mėnesiai, jis beskaitinėdamas gautas knygas pradėjo galvoti apie savo gyvenimo prasmę ir ateitį.

Taip begalvodamas Ignacas kai ką atrado. Kai tik nutapydavo mintyse savo ateities žemišką karjerą, galėdavo mėgautis trumpalaikiu susižavėjimu, bet po to pasijusdavo „sausas“ ir nepatenkintas. O kai save įsivaizduodavo gyvenantį  kaip šventasis, likdavo patenkintas ir džiugus tuoj po pamąstymų ir dar ilgesnį laiką.

Remdamasis šia patirtimi, jis išvystė „Dvasių skyrimo“ metodą. Šis metodas yra apie tai, kad žmoguje veikia skirtingos galios: viena jų kuria gyvenimą, jį skatina ir veda į ilgalaikę laimę; o kita gyvenimą griauna, jį apiplėšia ir veda į nelaimę. Ignacas teigiamą galią priskyrė „gerajai dvasiai“, Dievui ir Jėzui, o neigiamą - „blogajai dvasiai“, velniui.

„Dvasių skyrimo“ metodas naudojamas stebint vidines nuotaikas  ir tiriant jų kilmę bei tikslą, taip atpažįstant minėtas galias. Prielaida tas galias atskirti yra ta, kad Dievas bendrauja su žmogumi, paliesdamas jo jausmus ir mintis. Tai pasireiškia kaip „Paguoda“. Paguoda – tai „kiekvienas vilties, tikėjimo ir meilės išaugimas ir kiekvienas vidinis džiaugsmas, kuris kviečia ir traukia prie dangiškų dalykų bei savo sielos išganymo, teikdamas sielai jos Kūrėjo ir Viešpaties ramybę bei sutaikinimą“. (Dvasinės pratybos Nr. 316) Šiai vidinei nuotaikai priešinga būtų „Nepaguoda”.

„Dvasių skyrimo“ metodas suteikia galimybę svarbiose gyvenimo kryžkelėse teisingai pasirinkti. Kaskart atpažinus savyje vidinę paguodą yra išvystoma „nuojauta“, kuri padeda teisingai spręsti apie dalykus ir teisingai pasirinkti. Teisingas pasirinkimas pagal Ignacą yra tada, kai jis dera su Dievo valia. Čia slypi įsitikinimas, kad Dievas yra gyvas žmogaus gyvenime, kad jis yra jam kai ką parengęs, kad jis žmogui nori išganymo ir laimės. „Atskyrus dvasias“ galima suprasti, kurių vidinių nuotaikų paveiktas pasirinkimas žmogui teiks ilgalaikę laimę.

Ką nors pasirinkus, atmetamos  kitos nepasirinktos galimybės, kurios nesiderina su pasirinkimu ar tuo labiau jam kliudo. Pasirinkimai kartais gali būti skausmingi ir vis dėlto teisingi. Todėl teigiami jausmai savaime dar nerodo, jog padarytas pasirinkimas yra teisingas.

Didžiausias nesusipratimas būtų, jei „Dvasių skyrimą“ sumaišytume su predestinacija: tarsi Dievas viską jau numatė ir telieka šį baigtą gyvenimo planą tiksliai išpildyti. Ignacas labai rimtai vertino žmogaus laisvą valią ir gebėjimą laisvai pasirinkti. Konkretūs sprendimai turi konkrečių pasekmių. Dievas paiso žmogaus pasirinkimų ir nepalieka jo gyvenimo kelyje, bet darbuojasi drauge jo išganymo labui.   

„Dvasių skyrimo“ metodu naudodamasis Ignacas pasirinko tarnauti jau ne žemiškajam karaliui, bet dangiškajam. Jo pasirinkimai darė įtaką daugybės žmonių gyvenimui ir daugybei veiklų kuriant Dievo karalystę.

Šį „Dvasių skyrimo“ metodą Ignacas norėjo perduoti ir kitiems jų kelyje atpažinti tai, ką reikėtų pasirinkti kaip optimaliausią savo gyvenimui. Jis sukūrė „Dvasines pratybas“ (rekolekcijas), kurių centrinis elementas būtent yra šis metodas. Daugelis žmonių, tinkamai atlikę „Dvasines pratybas“, padėjo tvirtus dvasinius pamatus savo gyvenime ir pasirinko sau tinkamą gyvenimo būdą.  

Ar gali būti „Dvasių skyrimas“ naudingas ir tam žmogui, kuris Dievu netiki? Žinoma, nes žmogus dažnai ką nors renkasi. Net ir netikėdamas Dievu ir nežinodamas Ignaco „Dvasių skyrimo“ metodo, jis tarsi apgraibomis bando atpažinti ir pasirinkti, kas jam geriausia. Laimingas žmogus, kuris pasirenka tai, ko ir Dievas žmogui nori, nes tai ir yra jam geriausia.

Didžiausias Dievo noras, kad žmogus visiškai pavestų save jo valiai. Ignacas formuluoja „Dvasinių pratybų“ maldą, kuria žmogus visiškai atiduoda savo laisvę į Dievo rankas šitaip: „Imk ir priimk, Viešpatie, visą mano laisvę, atmintį, protą ir valią, viską, ką turiu ir valdau. Tu, Viešpatie, man tai davei, Tau viską grąžinu. Viskas yra Tavo, tad viską tvarkyk pagal savo valią. Tik suteik man savo meilę ir malonę, – nes man to užtenka“ (Dvasinės pratybos, Nr.234).

Bernardinai.lt archyvas