Iš pranciškoniškųjų šaltinių

Vieną 1216 metų naktį mažoje Porciunkulės bažnytėlėje prie Asyžiaus Pranciškus paniro į maldą bei kontempliaciją ir staiga bažnyčia skaisčiai nušvito, o Pranciškus virš altoriaus pamatė Kristų, apsisiautusį šviesa, Jo Švenčiausioji Motina stovėjo jam iš dešinės, ir juos supo daugybė angelų. Pranciškus pagarbino savo Dievą tyloje nulenkęs veidą prie žemės.

Jėzus paklausė Pranciškaus, ko jis trokštų vardan sielų išganymo. Pranciškus nedelsdamas atsakė: „Švenčiausiasis Viešpatie Dieve, nors esu nevertas nusidėjėlis, meldžiu, kad kiekvienam, su tiesia ir atgailaujančia širdimi įžengiančiam į šią bažnyčią, būtų suteikta didelė ir dosni malonė drauge su visų jo nuodėmių atleidimu“.

„Tai, ko tu prašai, o broli Pranciškau, yra nuostabu, - pasakė jam Dievas, - bet tu esi vertas dar nuostabesnių dalykų ir juos gausi. Sutinku patenkinti šį prašymą, bet su sąlyga, kad dėl manęs tu paprašysi šių atlaidų mano vietininko žemėje“.

Pranciškus tuoj pat nuvyko pas popiežių Honorijų III, kuris tuo metu buvo Perudžoje, ir labai sąžiningai papasakojo savo matytą viziją. Šventasis Tėvas atidžiai klausėsi ir truputį paprieštaravęs savo sutikimą davė. Tada jis paklausė: „Kaip tu norėtum, kiek metų būtų galima pelnyti šiuos atlaidus?“ Pranciškus atsakė: „Šventasis Tėve, aš neprašau metų, aš prašau sielų“.

Tada jis laimingas pasuko durų link. Pontifikas sušuko: „Ar tu nenori gauti kažkokio dokumento?“. Ir Pranciškus atsakė: „Šventasis Tėve, man gana Jūsų žodžio! Jei šie atlaidai yra Dievo darbas, jis pasirūpins, kaip jį atlikti. Man nereikia jokio dokumento. Popierius yra Švenčiausioji Mergelė Marija, Kristus yra notaras ir angelai yra liudytojai“. Po keleto dienų visų Umbrijos vyskupų ir į Porciunkulę susirinkusių žmonių akivaizdoje Pranciškus su ašaromis pranešė: „Mano broliai ir seserys, noriu jus visus nusiųsti į Rojų!“

Parengė D. Zaleskienė

Bernardinai.lt