Rugpjūčio 4 d. minime šv.Joną Mariją Vianėjų (1786-1859), kunigą.

Tai žmogus, kurio įžvalgumui nebuvo ribų ir kuris vykdė, regis, neįmanomus žygdarbius. Jonas Vianėjus žinojo savo pašaukimą: jis norėjo tapti kunigu. Visgi pašaukimu jis galėjo sekti ne iš karto, vos tik jį suvokė: visų pirma jis turėjo įgyti tam tikrą formalų išsilavinimą, kuris, beje, jo pakankamai neparengė studijoms kunigų seminarijoje.

Vianėjui, kuriam mokykloje nesisekė lotynų kalba, dėl šių spragų teko nutraukti studijas seminarijoje. Tačiau jaunuolis taip troško tapti kunigu, kad privačių pamokų ir ilgo darbo su lotyniškais tekstais dėka galų gale jis baigė seminariją ir buvo įšventintas į kunigus.

Situacijos, kai Vianėjui teko atlikti, regis, neįmanomus dalykus, kartojosi visą jo gyvenimą. Būdamas Arso parapijos pastoriumi, Vianėjus susidūrė su žmonėmis, abejingais daugeliui dalykų, jie  buvo visiškai patenkinti savo gyvenimo būdu, kuris toli gražu nebuvo nepriekaištingas. Sekdamas savo pašaukimu, Vianėjus ne kartą labai griežtai pasninkavo, kentė ilgas nemigo naktis, tikėdamas, kad velnią galima nubaidyti malda ir pasninkavimu.

Kartu su Catherine Lassagne ir Benedikta Lardet Vianėjus įsteigė mergaičių prieglaudos namus, kuriuos pavadino Dievo apvaizdos vardu. Tokį žingsnį galėjo žengti tik labai stiprų pasitikėjimą Dievu turintis žmogus, tikėdamas, kad Jis patenkins dvasinius ir materialinius poreikius visų tų, kurie apsigyvens Dievo apvaizdos namuose.

Vienu iš didžiausių Jono Vianėjaus nuopelnu yra laikomas jo, kaip nuodėmklausio, pareigų vykdymas – niūriais žiemos mėnesiais išpažinčių jis klausydavo 11-12 valandų per dieną, padėdamas žmonėms susitaikyti su Aukščiausiuoju. Vasarą šis laikas pailgėdavo net iki 16 valandų. Toks kasdienis savęs atidavimas kitiems bylojo apie itin stiprų kunigo pašaukimą.

Dauguma žmonių ramiai laukia senatvės, tiesiog atlikdami darbus, kurie jiems patinka, o daugeliui svarbių dalykų taip ir neatrasdami laiko. Tuo tarpu Jonas Vianėjus net neprisileisdavo minčių apie pasitraukimą iš savo veiklos. Net per tas keletą miegui skirtų valandų Jonas Vianėjus stengdavosi būti budrus, kad jo nepaliestų piktojo gundymai.

Kas, jei ne žmogus su vis augančiu tikėjimu savo pašaukimu, būtų galėjęs taip atkakliai žengti į priekį?

Mūsų laikus ženklina abejingumas religijai kartu su pripratimu prie materialinių gėrybių. Jei mus stebėtų kitoje planetoje gyvenanti būtybė, ji mūsų tikrai negalėtų palaikyti į savo pašaukimą keliaujančiais piligrimais. Tuo tarpu Jonas Vianėjus  visada buvo pakeliui į savo tikslą, kuris išlieka aktualus ir mūsų laikais.

Jonas Vianėjus yra taip pasakęs apie liturgines pamaldas: „Asmeninės maldos yra tarsi šen bei ten besimėtantys šiaudeliai – jei mes juos padegsime, pamatysime daugybę nedidelių pavienių liepsnelių. Tačiau jei padegsime į puokštę surinktų šiaudų saują, išvysime galingą liepsną, kylančią tiesiai į dangų. Tokia ir yra mūsų bendra, vieša malda – kaip ugnis, kylanti iš visos puokštės šiaudų.“

Bernardinai.lt