Rugpjūčio 3-7 dienomis Lietuvos mažesnieji broliai tradiciškai renkasi į Palapinių kapitulą. Tai laikas, skirtas broliams pabūti kartu, pasidalyti, kuo gyvena. Šiemetinės Kapitulos svečias – br. Josephas Rozansky OFM, Mažesniųjų brolių ordino Generalinės kurijos Teisingumo, Taikos ir Kūrinijos apsaugos (JPIC) tarnybos direktorius, atvykęs į kapitulą Lietuvos mažesniųjų brolių kvietimu plačiau supažindinti lietuvius brolius su teisingumo, taikos ir kūrinijos apsaugos problematika pasaulyje.

Šia proga norime ir „Bernardinai.lt“ skaitytojus supažindinti su šios tarnybos veikla, kurios moto trumpai galėtume apibūdinti pasitelkę biblinį gerojo samariečio pavyzdį – samarietis pamatė žmogų, ištiktą bėdos, padėjo jam, pakėlė, suteikė pagalbą. Bet to neužtenka taikai ir teisingumui – ne tik atlikime gailestingą darbą, labdarą, bet klauskime: kodėl kažkas jį sumušė, kodėl apiplėšė, kokios to priežastys ir ką galime padaryti, kad pagerintume situaciją?

Esate Teisingumo, Taikos ir Kūrinijos apsaugos komisijos MBO Generalinėje kurijoje direktorius. Kaip ir kodėl buvo įkurta ši tarnyba? Gal galite trumpai pristatyti misiją ir tikslus?

Evangelijoje Jėzus kviečia mus žvelgti į pasaulį, pažinti jį ir pamėginti padaryti Dievo karalyste. Manau, kad tai yra JPIC tikroji užduotis.

Teisingumo, Taikos ir Kūrinijos apsaugos tarnyba Mažesniųjų brolių ordine buvo įsteigta kaip dalis didesnio judėjimo, visoje Bažnyčioje prasidėjusio galbūt prieš 120 metų. Popiežius Leonas XIII paskelbė socialinę encikliką „Rerum Novarum“ 1891 metais, kurioje daug dėmesio buvo skiriama darbininkams. Tai tapo pagrindu plėtoti katalikų socialinį mokymą.

Ilgainiui ši tradicija tapo labai svarbi Bažnyčiai. Į Vatikano II Susirinkimą daugelis vyskupų atvyko labai susirūpinę žmonių padėtimi, gamtos problemomis, kurių jie matė savo šalyse. Vatikano II Susirinkimo metu buvo pasiūlyta įsteigti Teisingumo ir Taikos instituciją Bažnyčioje, taip po Susirinkimo popiežius Paulius VI įsteigė Teisingumo ir Taikos tarybą. Kai Bažnyčia tai padarė aukščiausiu lygiu, ji pakvietė diecezijas padaryti tą patį – manau, kad dabar beveik visos diecezijos turi Taikos ir Teisingumo skyrių.

Dalis vienuolių, pvz., pranciškonai, jau buvo įsitraukę į tuos dalykus, tačiau kai tai buvo paskelbta oficialiai, mes įsteigėme Teisingumo, Taikos ir Kūrinijos apsaugos komisijas įvairiais ordino lygmenimis. Taigi tai dalis judėjimo Bažnyčioje, kurio tikslas – žiūrėti ir mėginti suprasti, kas vyksta pasaulyje, ir dirbti su tais dalykais. Skirtingose vietose šios tarnybos vadinamos nevienodai: kai kur – rūpinimasis kūrinija, aplinka, ekologija, tačiau idėja ta pati. Iš pradžių Bažnyčia labiau kreipė dėmesį į problemas, susijusias su teisingumu ir taika, tačiau kai rūpinimasis aplinka tapo didesne problema, mes prijungėme ir kūrinijos apsaugą, kad padrąsintume brolius ir seseris veikti šioje srityje. Tai tapo ypač aktualu 1970-aisiais ir 1980-aisiais, kai vis dažniau pasigirsdavo žmonių nuomonių, išreiškiančių susirūpinimą gamtos, aplinkos problemomis ir klausiančių, ką mes galime padaryti, taigi tai tapo mūsų programos dalimi.

Tad mūsų tarnybos Romoje tikslas yra drąsinti brolius pranciškonus visame pasaulyje įsigilinti į problemas, kurios būdingos jų šalių visuomenei, ir šių problemų sprendimą padaryti savo veiklos dalimi. Taika, rūpinimasis vargšais, atstumtaisiais, gamta – dalykai, ypač artimi mūsų dvasingumui. Pranciškus tuo gyveno.

Kokius pagrindinius projektus vykdote šiuo metu?

Mūsų biuras neplanuoja labai daug projektų, kadangi dauguma problemų yra regioninės ar vietinės reikšmės, todėl stengiamės padrąsinti brolius pažinti jų pačių regioną, suprasti bei įvardyti problemas ir remiantis JPIC programomis vykdyti veiklą patiems.

Birželį vykusioje Generalinėje mažesniųjų brolių ordino kapituloje pristatėme penkis pasiūlymus, apimančius daug skirtingų sferų. Tai – aplinkos ir mūsų gyvenimo būdo sąryšis, kaip mūsų gyvenimo stilius atsiliepia aplinkai; tai ir susitaikymas bei taikos kūrimas; tai ir darbas su atstumtaisiais, juolab kad ta atskirtis įvairiose pasaulio vietose suprantama skirtingai; kreipiame dėmesį ir į etišką išteklių – finansų, gamtos, žmogiškųjų – naudojimą, siūlome JPIC kursus Romoje mūsų broliams ir žmonėms, su kuriais dirbame. Taigi turime gana skirtingų sričių programas, visos svarbios, tačiau priklauso nuo to, kas vyksta jūsų pasaulio dalyje. Tai nurodo, kokia bus veiklos pradžia. Kiekvieną problemą pasirinkus, jei imi gilintis į situaciją, pamatai, kad ji apima ir visas kitas sritis, visa yra susiję.

Pradėkime nuo aplinkos apsaugos problemų. Pvz., yra tokia žmonių grupė, kurie mėgsta „apsikabinti medžius“, taip juos mėgindami apsaugoti, tačiau mes manome, kad to nepakanka, medžiai yra svarbūs, bet svarbūs dėl žmonių, reikia klausti kokius santykius žmonės palaiko vieni su kitais, ar įtrauktas teisingumas – paprastai dauguma problemų, susijusių su aplinkos apsauga, krenta ant neturtingų, vargšų žmonių pečių. Pvz., atliekų problema. Kur jos vežamos ir dedamos, kur skiriama vieta sąvartynams – aišku, šalia neturtingųjų kvartalų, ne turtuolių.

Svarbu kalbėti ne tik apie aplinką, bet ir apie būdus, kaip naudojami ištekliai. Jie taip pat turi didelę įtaką aplinkai. Juk ir dažna nesantaikos, konflikto priežastis būna kova dėl išteklių.

Daugelyje pasaulio šalių reikia spręsti konfliktus. Ir net nebūtinai šalių lygmeniu, kartais – net mūsų pačių namuose. Tai tiesa. Kai kalbame apie tai, kas vyksta pasaulyje, turime atsigręžti ir į save. Nes nėra labai gerai sakyti kitiems, ką jie turi daryti, jei patys to nedarome. Galime padėti žmonėms suprasti šiuos dalykus daug geriau, jei patys gyvename autentiškai pagal tai, ką sakome – savo pavyzdžiu tai paliudydami. Tai drąsina visus įsitraukti.

Tai viena iš didžiųjų problemų – konfliktų sprendimas; galvojame apie galimybę sukurti programą žmonėms, kurią būtų galima pritaikyti skirtingose pasaulio dalyse.

Gal galite pasakyti kokį pavyzdį apie konfliktų sprendimą?

Vienas iš pavyzdžių galėtų būti Kongas, kur vėl įsiplieskė konfliktas ne tik dėl istorinių priežasčių, bet ir dėl genčių nesutarimų – skirtingos šalies dalys kovoja viena su kita. Tai atsispindi ir mūsų vienuolinėje bendruomenėje, nes bendruomenėje yra brolių iš skirtingų genčių. Jiems reikia ieškoti, kaip spręsti šį konfliktą ne tik tarpusavyje, tačiau kartu ir padėti savo šaliai sveikti.

Pietų Afrika – dar vienas pavyzdys. Ten irgi vyksta konfliktai – visuotinis smurtas pristabdytas, tačiau daugybė sunkumų liko.

Net Europoje iškyla nemažai problemų šioje srityje, pvz., migracija. Imigrantai nėra priimami išskėstomis rankomis. Kai kuriose šalyse tai išties didžiulė problema. Vėlgi čia įtraukti skirtingi dalykai – ekonominiai, politiniai. Mes esam vadinami taikos kūrėjais, tad kviečiame žmones įsitraukti ir gilintis, kelti klausimus tokiomis temomis ir padėti juos spręsti.

Tai viena sritis. Kita, apie kurią nuolat girdime šnekant visame pasaulyje – kasyba, kasyklos. Daugelyje vietų tai griauna aplinką, kuria problemas žmonėms, aštrina nelygybę tarp turtingųjų ir vargšų. Labai turtingos kasybos kompanijos, atėjusios į šalį, derasi su vadovaujančiais žmonėmis, šalių lyderiais, tačiau nesikalba su paprastais žmonėmis, kuriuos tai palies tiesiogiai, nepaaiškina jiems situacijos.

Jau paminėjome imigrantus, tačiau juos galima įtraukti į didesnę grupę – atstumtųjų. JPIC prieš trejus metus buvome surengę kongresą, kurio tema – „Atstumtieji šiandien“. Siekiame padėti suprasti, kas yra atstumtasis tavo aplinkoje, šalyje. Dažnai žmonės geriau žino, kas vyksta pasaulyje, nei šalia jų, – nes taip lengviau. O savo problemas dažnai norisi paneigti, ypač kai stebi savo šalies situaciją, ir ateina laikas priimti sprendimus, kurie gali sukurti problemų tau.

Pvz., Pietų Afrikoje atstumtieji yra ligoniai, sergantys įvairiomis užkrečiamomis ligomis. Tai gali būti AIDS, maliarija. Taip jie supranta atstūmimą, tuo tarpu Šiaurės Afrikoje atstumtieji – migrantai, kadangi čia kitokia situacija – jie yra arčiau Europos; daugybė afrikiečių atvyksta į Šiaurės Afriką norėdami patekti į Europą. Panašiai kaip JAV ir Meksika – daug žmonių iš Centrinės Amerikos atvyksta į Meksiką, siekdami patekti į JAV.

Pagal mūsų metodologiją, yra žingsniai – pamatyti, įvertinti, veikti. Pirmas žingsnis, kurį skatiname žmones žengti – sustoti, pastebėti, pamatyti ir kelti klausimus apie tai, kas vyksta ir kodėl vyksta. Kas yra žmonės, kurie nukenčia, kuriuos paliečia problema; kas gauna naudos, pelnosi iš situacijos, o kas susiduria su didžiausiomis problemomis. Kai tą padarai – įvertini situaciją – tada gali spręsti, ko imtis. Tad tai kvietimas pažinti pasaulį.

Teko girdėti apie brolių vykdomą Amazonės projektą. Gal galite jį pristatyti plačiau?

Tai išties didelis projektas, paskutinės mūsų ordino Generalinės kapitulos metu patvirtintas kaip viso ordino projektas. Yra keli projekto sluoksniai. Pranciškonai iš skirtingų vietų ėmė kalbėti apie Amazonės problemas. Tai apima daugelį dalykų, apie kuriuos ką tik kalbėjau. Amazonės atveju jie tapo geru pavyzdžiu, nes Amazonė yra milžiniškas gamtos turtas ne tik Lotynų Amerikos šalims, bet visam pasauliui – Amazonė tarnauja kaip oro kondicionierius savo didžiuliais miškais, tačiau, žinoma, ten yra daugybė problemų – kasyklos, medžių kirtimas, socialinė nelygybė; žmonės išvaromi iš savo žemių, nesupažindinami su tuo, kas bus daroma.

Stengiamės suvienyti pajėgas ir vykdyti šį projektą tarptautiniu lygiu, nes Amazonė tokia didžiulė. Kartais, kai kalbama apie Amazonę, žmonės pagalvoja tik apie brazilus, bet išties Amazonės upės baseinas apima ir kitas šalis – Boliviją, Peru, Ekvadorą, Kolumbiją, Venesuelą, Gvianą.

Ką mes stengiamės padaryti – steigti projektą, kuris apimtų įvairias grandis. Anksčiau dažnai kalbėdavome apie pastoracinį rūpinimąsi – kad svarbu kurti bendruomenes, kalbėtis, kartu švęsti sakramentus. Tai labai svarbu, tačiau Amazonės atveju turi atsispindėti ir gamtos problemos, kurios čia yra komplikuotos. Neturime apsiriboti pastoraciniu darbu čia, tai turi būti dalis, tačiau kartu turime įsitraukti į politinius dalykus – nebūtinai tapti politikos dalimi, tačiau kadangi politikai daro svarbius sprendimus kiekvieno gyvenimui, reikia gerai susipažinti su politine situacija, tapti visos aplinkos apsaugos dalimi.

Į projektą stengiamės įtraukti jaunesnių brolių specialistų – socialinių darbuotojų, sociologų, aplinkosaugininkų, pastoracijos darbuotojų. Amazonės projektas prasidėjo Lotynų Amerikoje, jie turėjo organizacijas, vadinamas UCLAF, tačiau jie norėjo bendro projekto, stengtis daryti kažką kartu Amazonės regione. Tikimės, kad Amazonės projektą įgyvendins Lotynų Amerikos broliai.

Problemos, su kuriomis susiduriame Amazonėje, yra svarbios visam pasauliui – pvz., klimato atšilimo problema ir pan. Mes turime galvoti apie tai, kaip išsaugoti Amazonę, bet gerbdami teises tų žmonių ir tų šalių, kurios tiesiogiai susijusios. Brazilai buvo labai nusiminę, kai pradėjome kalbėti, kas nutiks su Amazone ir kad jie turi nekirsti tropinių miškų. Net jei jie supranta, jog juos reikia išsaugoti, jie sako: jūs kertate savo miškus, kodėl mes negalime?

Mes kalbame apie aplinkos apsaugą ir teisingumą. Paprastai žmonės, kurie kenčia nuo visokių aplinkos apsaugos problemų pasekmių, yra vargšai, skurstantieji. Brazilai, Peru, Bolivijos gyventojai – visi šie žmonės, įsikūrę Amazonės upės baseine, turi privilegijuotą balsą šioje diskusijoje, mes turime jiems padėti, o tai reiškia, kad turime padėti ištekliais.

Tas pat yra sprendžiant klimato atšilimo problemą. Jei galvojame, ką galime padaryti, kad būtų geriau, turime būti atsargūs, kad mūsų veiksmai nebūtų nukreipti prieš skurdžias šalis, nes šios problemos sprendimas labiau liečia išsivysčiusias šalis, kurios sukėlė šią problemą – jie turėtų rūpintis labiau.

Kokių silpnų vietų, problemų matote Rytų Europoje, Lietuvoje?

Apie Lietuvą dar nežinau pakankamai daug, tačiau to ir atvykau čia – kun. Astijus Kungys OFM pakvietė atvykti į Mažesniųjų brolių Palapinių kapitulą. Prieš tai paminėjau Generalinę kapitulą, kur sprendžiami dalykiniai klausimai, vyksta rinkimai ir pan., o Palapinių kapitula skirta broliams susitikti, pabūti kartu, jos metu kalbamės apie mūsų gyvenimą. Šiais metais Lietuvos broliai norėjo sužinoti daugiau apie JPIC, nes nebuvo išsamiai susipažinę su mūsų biuro veikla. Taigi aš pristatysiu kai kurias temas, tačiau dalis darbo bus klausinėti juos pačius, kaip jie mato situaciją. Daug brolių išties jau daro JPIC, tik taip nevadina. Broliai visad užsiėmė labdaringa veikla, padeda vargšams, ir tai vienas pirmųjų žingsnių, kas būtų JPIC. Kalbant apie labdaringą veiklą, noriu pacituoti Helderį Camara – žinomą Šiaurės Rytų Brazilijos vyskupą, kuris mėgdavo sakyti: „Kai pamaitinu vargšus, jie vadina mane šventu, tačiau kai paklausiu, kodėl vargšai neturi maisto, jie vadina mane komunistu.“ Lotynų Amerikoje, jei darai ką nors dėl vargšų žmonių, esi vadinamas komunistu. Tai visuomet sukeldavo problemų Bažnyčios žmonėms, daugybė dėl to buvo nužudyti.

Keldami socialinius klausimus, paliečiame visuomenės struktūrą. Pirmas dalykas – duodame maisto žmonėms, turime daug labdaros organizacijų, ir tai yra gerai, tačiau turime žengti kitą žingsnį – klausti, kodėl situacija yra tokia. Kai imi kelti klausimus, imi ieškoti būdų, kaip iš tų situacijų išeiti.

Taigi, per Kapitulą kalbėsiu su broliais apie tai, kaip jie supranta JPIC, ką daro patys ir kokių problemų mato Lietuvoje.

Rytų Europoje, kiek teko susidurti anksčiau, iškyla daugybė problemų, susijusių su sovietmečio reliktais – pvz., daug šalių buvo priverstos specializuotis vienoje kurioje srityje, vėliau sunku atkurti ekonomiką. Daugelyje vietų gana prasta aplinkos apsaugos padėtis, kuria reikia rūpintis, akivaizdi nedarbo problema, tad aktualus įdarbinimo skatinimas; svarbus klausimas – kaip kurti demokratines struktūras. Šis klausimas aktualus visur, jis kyla ir JAV, kuri gyvena demokratijos sąlygomis.

Paskutinio JPIC susitikimo, kuris vyko Europoje, tema ir buvo – skirtumai tarp Rytų ir Vakarų. Manau, daugumai žmonių, kurie atvyksta į posovietinę erdvę, sunku kalbėti apie teisingumą ir taiką, nes čia gyvenantys žmonės sako, kad komunistai iškraipė šių žodžių reikšmę. Kalbėjau su vienu mūsų kancleriu, jis sako: gal reikėtų pakeisti šiuos žodžius. Atsakiau, jog aš jų neišradau, Jėzus juos išrado. Ką reikia daryti – turime kalbėti apie tai ir kad žmonės suprastų, kas turėtų būti, kalbėtųsi apie problemas. Ir ne tik – reikia ne tik pastebėti problemas, nes kai paklausi žmonių, jie iš karto gali pasakyti tam tikrų problemiškų dalykų, tačiau reikia žvelgti giliau į visuomenę, jos struktūrą, gilintis į tų problemų priežastis.

Jūsų kaimynėje Lenkijoje teko pastebėti, kad kai išrinko lenką popiežių, visi tikėjosi, jog viskas pasikeis, kad Bažnyčia bus posovietinės eros lyderė, bet taip nebuvo. Tą patį mačiau Brazilijoje – Bažnyčia buvo labai stipri, kai šaliai vadovavo karinė vadovybė, – daug žmonių matė Bažnyčią kaip stipriausią šalies instituciją, kuri gali apsaugoti juos kovojant prieš kariuomenę. Manau, kad taip pat buvo ir Lietuvoje po sovietmečio – daug žmonių, kurie buvo artimi Bažnyčiai sunkmečiu, nutolo nuo Bažnyčios, kai nustojo bijoti. Tai kviečia mus galvoti, kaip mes turime įsitraukti į visuomeninį gyvenimą, kaip visuomenėje Bažnyčia galėtų būti lyderė, bet ne diktatorė, ir kurtų krikščionių karalystę.

Kalbino kun. Astijus Kungys OFM ir Dalia Žemaitytė

Bernardinai.lt