Vis labiau mane traukia senos knygos, ir rašyti norisi ne apie naujienas, o apie bent kiek ,,pabuvusias”. Gal dėl to, jog atsiranda šiokia tokia erdvė, kad ir negilus, bet vis dėlto matymas – į praeitį.

Rein Raud Hektoras ir Bernardas. Iš estų kalbos vertė Brigita Urmanaitė. Vilnius: Apostrofa, 2006.   Poliglotas Reinas Raudas, turintis nemažai gerbėjų Lietuvoje (mat moka lietuvių kalbą!) savo intelektinėmis galimybėmis mažumėlę primena L. Donskį, o naratyviniais įpročiais – A. Imbrasą. Dėl to, kad erudicija leidžia autoriui sukonstruoti kažką panašaus į romaną, tačiau jis baisiai nepanašus į jokį kanoną, nepasižymi siužetiškumu, yra sulipdytas iš publicistinės pasakotojo intencijos. ,,Hektoras ir Bernardas“ ataidi antikiniais Platono ir Sokrato svarstymais, ypač apie meną – aišku, tuo užsiima du pagrindiniai veikėjai, gyvenantys mūsų laike. Kontekstai kiek juokingi, įvykiuose intensyviai dalyvauja tokie personažai, kaip ,,literatūros kritikai“ (Latvijoje tai bent kiek spalvingesnės asmenybės, negu pas mus), tarsi į darbą einama į kultūrinius renginius, siekiant bohemiškos buities vaizdavimo, geriamas vynas, tik baisiai akademiškai. Romanas sukonstruotas iš intelektualų pokalbių: tarp jų esama visko. Pavyzdžiui, skaidri istorijėlė apie vaiką, kuris labai mėgo piešti nestandartinius, į zuikius nepanašius zuikius: ,,Vieną dieną vaikas pargrįžo namo apsiašarojęs, nes auklėtoja pasakiusi, kad jis zuikį piešia ne taip, kaip reikia. Jis liūdėjo porą savaičių, o paskui vėl pralinksmėjo ir buvo vaikas kaip anksčiau, nes po milžiniškų pastangų pagaliau nupiešė zuikį, už kurį auklėtoja jį pagyrė. Tėvai, paprašę tą piešinėlį parodyti, pamatė, kad jis panašus į tuos, kurie reklamuoja pigias sultis. Viena ausytė stačia, kita nulinkusi, po ištinusia ūsuota nosimi – du kvadratiniai dantukai, akyse du nebaigti ovalai, įpiešti į kitus kiek didesnius baltus. Ničnieko, kas bent kiek primintų jo ankstesnius zuikius. Tokių jis daugiau niekada nebepiešė, nors tėvai ir stengėsi jį įtikinti, kad namuose tai teisinga ir leidžiama.“ (p. 58-59) Kažkur visa tai man matyta, gal net mano pačios vaikystėje, kai suaugusieji bandydavo išaiškinti nustatytos estetikos laikymosi būtinybę ir klišių štampavimo grožį. Esama ir daugiau filosofinių perlų; labai teisingai ir įsimintinai pasisakoma apie šlovę: ,,- Menininkas, - tarė Bernardas, - kurio noras būti garsiam yra stipresnis už norą būti menininku, tikrai bus nevykęs menininkas, net ir tapęs garsus. Garsūs tie menininkai, kurių darbais žavimasi ir dėl rimtesnių priežasčių, vargu ar ėmėsi kūrybos vien trokšdami šlovės. - Tik ne jaunystėje, - suabejojo Hektoras.“ (p. 64-65) Nežinau, ar knygą skaito jauni menininkai, bet galėtų.

Kazys Saja Patumšalė / Mažas romanas nebemažam skaitytojui. Vilnius: Žaltvykslė, 2008.

K. Sajos knygelė vaikams sudomino specifine tema – apie tamsiąsias jėgas, kitaip sakant, blogio prigimtį. Daug joje visko pripainiota, nuožmesni katalikai gal net sakytų – rašymą apie raganaujančias būrėjas rizikinga rodyt mažiesiems. Na, K. Saja lieka sąžiningas ligi panagių, dar kartą postuluoja etines premisas, įtvirtina moralinius įsipareigojimus skaitytojui kaip auklėjamam suvokėjui. Temos – perdėm nevaikiškos, laikraštinės. Atspindi provincijos realijas, bet ar reikia kalbėti apie jas vaikams? Jie ir taip prisiklauso negudraus suaugusiųjų politikavimo. Kūrinėlio paantraštę galima būtų keisti į ,,Romanas mažam suaugėliui“. Išlieka pernelyg tiesmukos didaktikos grėsmė; išryškėja nelaimingumas, tipinis lietuvių mentaliteto bruožas. Patumšalė pristatoma kaip pačią Lietuvą simbolizuojantis miestas. Kriminaliniai įvykiai, kaip kaimo tikrovė šliejami prie vadinamosios provincijos poetikos, prie bendros kompozicijos visiškai nedera. Tikrai, depresyvi lektūra. Ir vis dėlto ji smarkiai meniškesnė už daugelį šiandien taip populiarių optimistinius jausmus puoselėjančių knygų vaikams. Nes joje gali apčiuopti empirinį gyvenimo pažinimą, o veikėjais pasirenkami ne kokie pusgalviai supermenai, bet nevykėliai mokytojai bei jų vaikai. Žinoma, čia balsas tyruose. Nyki kasdienybė, pilkuma, praktinis nelaimių ir nesėkmių narpliojimas. Vis tik kvaili man atrodo tėvai, kurie trokšta apsaugoti savo atžalas nuo tokių ,,traumuojančių“ skaitinių. Mat toji santykių raizgalynė, jei kantriai skaitai, net ir būdamas vaikas - padeda susigaudyti vertėse. Gal net nujausti piktokai pristatomos ,,ezoterikos ir mistikos“ saviveiklos žalą. T. y., nekišti nagų kur nereikia. To, matyt, ir siekė autorius.

Jurga Šeduikytė Pasaka apie Slieką ir jo draugą Pašiauštą. Vilnius: Kronta, 2008.

Šįkart norėčiau apžvelgti kelias senesnes knygas. Gal dėl to, kad vasara, leidybos reikalai mažumėlę apmirę, o norisi grįžti prie lektūrų, jau turinčių bent metų senumo laiko distanciją. Nepaskelbsiu čia jokios naujienos teigdama, jog ryškėja tendencija, skatinanti žymius žmones imtis plunksnos. Dainininkė J. Šeduikytė įrodo esanti renesansiškai kūrybingas žmogus; ji debiutuoja jaukiu rašymu vaikams ir nenuplaukia vien naratyvo paviršiais. Knygelėje vaikams pasakojama istorija apie žaltį ir katinėlį Žalią, draugystę, kitoniškumą, toleranciją kitam ir kitokiam. Užduoties įveikimas siejamas su santykių grūdinimu. Galbūt į pabaigą ta gėrio-blogio kova nusaldėja. Pasaka kiek klampi, ir skaitymą klampina kaip tik pastangos įmantriai konstruoti poetines metaforas: esu beveik tikra, kad skaitys ją dažniau suaugusieji, gal net J. Šeduikytės muzikinio talento gerbėjai. Kalba, nors autorė ir neturi filologinio pasiruošimo, gana švari; originaliai eksploatuojama verbalinė fantazija, imituojant „senąją Miško gyventojų kalbą“. Personažų vardai parinkti taikliai, gražūs, atspindintys gyvūnų charakterius (pvz., apuokas Goglas). Arba Sliekas – kiek pejorityvinis veikėjo vardas: tačiau tai, kas maža, silpna, trapu, autorei yra gražu, taip, matyt, aktualizuojant patyčių problemą. Baisozauras – ne itin originalu, tai popkultūros archetipas; o į juos atsiremti autorę vis kažkas gundo. Visais atžvilgiais tai brangi knyga, kurios kainą lemia poligrafinė kokybė ir pelno siekianti leidyba. Šiaip ar taip, į kitų ,,žvaigždžių“ knygas atsigręžus, nori nenori susidarai nuomonę, jog kaip žmogus dainuoja, taip jis ir rašo.

Kristin Steinsdóttir, dailininkė Halla Sólveig Ϸorgeirsdóttir. Angelas Vakarų rajone. Iš islandų k. vertė Jurgita Abraitytė. Vilnius: Žara, 2006.

Dar viena ryškiai psichologizuojanti knyga vaikams, labiausiai reikalinga dekonstruoti lyčių stereotipus ir skatinti vaikus reikšti jausmus, koreguojant patriarchalinio auklėjimo traumas. Skandinaviškos pedagogikos sklidina istorijėlė apie jautrios prigimties berniuką ir angelą, vaikiškas baimes, drąsą apginti mažesnį už save, taip pat tapimą ,,didžiuoju broliu”. Nustebino tai, jog knygelėje meistriškai atskleistas taikus žvilgsnis į aplinkinį pasaulį, neretai natūraliai būdingas berniukams, bet pas mus arba labai slopinamas, arba išvis naikinamas agresyviojo vyriškumo diegimo metodais. Štai kaip vaikas samprotauja apie tyčiojimąsi, galvodamas apie šalis, kenčiančias nuo karo ir skurdo: ,,Gali būti, kad toje šalyje vaikai bijo visai kitų dalykų, kažko, ko pas mus nėra, - tikro karo, o galbūt uragano. Galbūt jie svajoja atvažiuoti pas mus. Jie tikrai neįsivaizduoja, kaip čia erzina.” Net tokioj idealioj šaly kaip Islandija, pasirodo, egzistuoja patyčios.

Dar penkios minutės nakties / Lietuvių meilės lyrika. Sudarytojas Kęstutis Navakas. Vilnius: Tyto alba, 2008.

Dovaninė, albuminė knyga: nemėgstu tokių (greičiausiai dėl to, kad jos susilaukia nemažo populiarumo), tačiau kartais vartoju. Ypač gerai, kai prisimeni, jog joje įtrauktas koks senas eilėraštis, reikalingas pacituoti trumpojoje žinutėje, arba šiaip, asmeninei malancholijai užplūdus, kai bandai gydyti save gera poezija. Naująjį leidimą (panašaus pobūdžio ruošinių įsimylėjėliams pastaruoju metu būta nemažai) kažkaip instinktyviai palyginau su jos pirmtake, iš lentynos išsitraukusi su 1989 m. ,,Vagoje“ leistą ,,Lietuvių meilės lyriką“: joje eilėraščiai rikiuojami nuo raštijios pradžios. Naujojoje rinktinėje pradedama žemininkais. Maloniai juokingi šiandien pasirodė H. Radausko meilės eilėraščiai (,,Kornelija“, ,,Malda į blondinę“ ir kt.) – su humoru ir autoironija apie savo jausmus lietuvių poetai jokiais laikais juk nebuvo itin linkę rašyti. Lengviau kvėpuoti skaitant, kai pakankamai jaunų autorių, tokių kaip A. Žagrakalytė ir I. Valantinaitė. Ir, aišku, deramai išskirta šeštojo dešimtmečio karta, vadinamasis ,,lietuvių poezijos sidabras“ (Donaldas Kajokas, Kornelijus Platelis, Antanas A. Jonynas, Gintaras Patackas, Nijolė Miliauskaitė ir kt). Visai kitą žiedą sudaro Daiva Čepauskaitė ir Rimvydas Stankevičius, įtvirtinantys klasikinius ritmus, tačiau ieškantys naujų intonacijų: gal čia ir slypi antologijų privalumas, kad jas skaitant, nori nenori imi klasifikuoti, matyti kone istorijos perspektyvą. Pats sudarytojas savo atrinktąsias metafizikos bei erotikos jungtis vadina ,,moderniosios lietuvių lyrikos širdimi“. Kiek skeptiškai vertinu tokius rinkinius, jie atspindi pirmiausiai sudarytojo poetines preferencijas, simpatijas, draugystes. Ir vis dėlto nacionalinės premijos laureatas K. Navakas, be kita ko, turintis įvairių spalvingų amplua, moka vertinti eilėraščius: pasitikiu juo labiau negu daugeliu kitų. Eilėraščių kiekis – 111, poetų skaičius - 50. Tik toks dendis kaip K. Navakas galėjo būti taip šmaikščiai elegantiškas.