Taigi, rugpjūtis. Vienas maloniausių laikų Vilniuje – kai tuščia, tylu ir erdvu. Ypač – palyginus su netrukus kilsiančiu sąmyšiu iš studentų džiaugsmo, pirmakursių pasimetimo, sugrįžusiųjų pasakojimų, o su jais, reikia tikėtis, ir naujų renginių bei įvykių. Bet kol kas ramu.

Bent pusė galerijų atostogauja, bet, valio, vis dar yra kur užsukti. Pavyzdžiui, gera paroda tekstilės galerijoje „Artifex“.

Jaunos tekstilininkės baigiamųjų darbų ciklas „Prausykla“ jau buvo rodytas galerijoje „Akademija“. Šį kartą visas ciklas, papildytas autorės papuošalais eksponuojamas tekstilės galerijoje. 

„Prausykla“ – tai žakardine technika austi paveikslai, įkvėpti Turkijos pirčių, prausimosi kultūros. Susižavėjusi visiškai svetima, egzotiška kultūra menininkė išvengia turistinio prieskonio ar perdėto entuaziazmo. Kūriniuose tik vietomis šmėsteli turkiškų ornamentų motyvai. Prausimosi temoje nėra dokumentikos ar iliustratyvumo, ji natūraliai pereina prie dvasinio apsivalymo temų.

Tai – meditatyvūs kūriniai. Žakardiniai raštai plokštumoje tarsi gula vienas ant kito, persipindami ir sukurdami gylio, permainingos erdvės įspūdį. Švaros, vėsos pojūtį sustiprina fragmentai iš balintų siūlų, kurie, apšviesti fluorescencine lempa, iš balkšvų tampa magiškai melsvais. Beveik mistinis spindėjimas dar kartą patvirtina apsivalymo temą.

Prausimasis – vienas gražiausių kasdieninių ritualų – nepastebimas, tačiau būtinas tiek kūnui, tiek sielai. Drįsčiau spėti, jog apsilankymas parodoje taip pat galėtų suveikti kaip tam tikras apsivalymas ar bent jau maloniai gaivi vėsos dozė.

Beje, kol eksponuojama paroda, galerijoje šeimininkaus pati autorė, kurią galima girti, barti ar kitaip kalbinti.

Kita vėsi (gerąja prasme) paroda neseniai atsidarė Vilniaus Rotušėje, pirmajame aukšte. Tai – pasaulio vilniukų suvažiavimo proga iš Balstogės (Lenkija) atvežta senųjų vilniečių dailininkų Slendzinskių dinastijos kūrinių paroda "Slendzinskiai - Vilniaus dailininkai".

Parodoje pristatomos keturios Vilniuje gyvenusių ir kūrusių dailininkų ir muzikų Slendzinskių giminės kartos ir ryškiausi jų atstovai: Aleksandras (Aleksander) Slendzinskis (1803-1878), Vincentas (Wincenty) Slendzinskis (1873-1909), Liudomiras (Ludomir) Slendzinskis (1889-1980) ir pianistė Julita Ana (Julitta Anna) Slendzinska (1927-1992).  

Seniausias šios giminės atstovas Aleksandras dailės studijas baigė Vilniaus universiteto profesoriaus Jono Rustemo tapybos dirbtuvėje, o skulptūrą studijavo pas Kazimierą Jelskį. Raudondvaryje mokė piešimo grafą Benediktą Tiškevičių, freskomis dekoravo sostinės Šv. Rapolo, Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčių interjero dalis.

Aleksandro sūnus Vincentas baigė dailės mokyklą Maskvoje, dalyvavo 1863 metų sukilime, už tai 20-čiai metų buvo ištremtas į Rusijos gilumą. Grįžęs iš tremties 1889-1909 m. gyveno Vilniuje, palaidotas Bernardinų kapinėse.

Didžiausią dailės ekspozicijos dalį užima tapytojo ir grafiko, Vilniaus universiteto ir Krokuvos politechnikos universiteto profesoriaus Liudomiro Slendzinskio kūryba. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje L. Slendzinskis pasitraukė iš Vilniaus į Krokuvą, ten ir mirė. 

Karštą vasaros dieną gera ištrūkti iš dabarties, žvelgiant į senąją tapybą. Kitokius – tarsi ramesnius, oresnius veidus, paprastą menininko žvilgsnį į aplinką. Mėginti pagauti senosios Vilniaus kultūros atspindžius. Galų gale, prisiminti, kad Vilnius nėra turistų ir studentų bei valdininkų susikaupimo vieta. Tai – miestas su savo giminių, papročių, erdvių tęstine istorija. Tuščiasis rugpjūtis – visai tinkamas metas tam pajausti.   

Eglė Vengalytė,"Prausykla", galerija „Artifex“, iki rugpjūčio 28 d.

 

"Slendzinskiai - Vilniaus dailininkai", Vilniaus rotušė, iki rugpjūčio 31 d.