Klaipėdietis Almas Švilpa sėkmingai kopia į profesines aukštumas Vokietijoje. Svetur gyvena jau penkiolika metų, o nuo 1996-ųjų yra Eseno muzikinio teatro solistas, operose atlieka pagrindines boso partijas. Vokiečiai vadinami muzikų tauta, tad su dainininku A. Švilpa kalbėjomės apie šalies muzikinį gyvenimą, kuriame jis aktyviai dalyvauja, apie kūrybinius ieškojimus ir atradimus.

 

Eseno muzikiniam teatrui, kurio solistas esate, antrus metus iš eilės atitenka prestižinis kritikų teikiamas Metų operos teatro titulas. Eseno miestas paskelbtas 2010 metų Europos kultūros sostine. Ar vokiečiai pelnytai vadinami muzikų tauta ir iš tiesų labai domisi opera? Jūsų manymu, kodėl?

Vokietijoje iš tiesų labai mėgstama opera, ja nuolat domimasi, rengiama daug premjerų. Vokiečiams teatrų lankymas yra šventė. Jie pažįsta atlikėjus, dirigentus, režisierius. Aktyvi ir muzikos kritika – po premjeros, kuri įprastai Vokietijoje rodoma šeštadieniais, jau pirmadienį šalies laikraščiuose gali perskaityti recenzijas, įvairiausių atsiliepimų ir vertinimų. Kritika dažniausiai rašo į regiono WAZ, RNV, NRZ, Franfurto Allgemeine Zeitung, Cűricho Zeitung, Dűsseldorfo, Kelno, Bonnos, Dortmundo, Amsterdamo naujienas bei tarptautinius operos žurnalus „Opernwelt“ ir „Opernglas“.

Mes gyvename tankiausiai žmonėmis apgyvendintoje Europos vietoje – Rūro vietovėje (Rūro sritis yra metropolinio Rhein-Ruhr regiono dalis) Šiaurės Reino-Vestfalijos žemėse, čia priskaičiuojama iki aštuoniolikos milijonų gyventojų. Ir didžiuosiuose, ir mažesniuose miestuose yra dramos, operos teatrų ir baletų. Vokietijoje egzistuoja tankus valstybės ir miestų bei privačių teatrų tinklas. Šalyje yra apie aštuoniasdešimt operos teatrų, valstybinių – gal dvidešimt vienas, kelis išvardysiu: „Deutsche Oper“, „Deutsche Staatsoper“ Berlyne, „Staatsopera“ Dresdene, Hamburge, Miunchene ir kitur. Paminėtų miestų teatruose esu dainavęs, išskyrus Hamburgą.

Nuo mažens vaikai pratinami prie operos. Pavyzdžiui, mūsų teatre yra specialūs etatai – darbuotojai vykdo edukacinę veiką, supažindina su operos spektaklio pastatymo procesu, kur kas kaip vyksta: su scenos apšvietimu, dekoracijų gamyba, teatrinių kostiumų siuvyklomis, orkestro lože ir t.t. Jaunos kartos auginamos taip, kad žinotų ir suprastų, kas yra operos teatras, kad lankytųsi jame. Kaip žmogus gali mėgti tai, ko jis nežino?

Kaip atsitiko, kad Jūs susidomėjote dainavimu ir nusprendėte tapti operos solistu?

Klaipėdoje įstojau į St. Šimkaus aukštesniąją muzikos mokyklą – mokymosi metai suteikė impulsą susipažinti su profesionaliu dainavimu iš arčiau – tai ir buvo bilietas į didžiąją sceną. Tačiau pirmą kartą rimtai su operiniu dainavimu susidūriau Vilniuje, Lietuvos muzikos akademijoje, studijuodamas pas prof. V. Prudnikovą. Pirmasis mano vaidmuo profesionalioje scenoje (LNOBT) buvo Bazilijus Rosinio operoje „Sevilijos kirpėjas“.

Ar iš karto dainavote bosu?

 

Šešiolikos metų jaunuolis gal dar negali būti bosas, gali būti tik bosiukas (juokiasi). Esu bosas visą laiką – užsienio scenoje dvylika metų dainuoju boso repertuarą. Dabar jau subrendau – atlieku ir dramatinio baritono (bass-baritone) partijas, kurios yra Richardo Strausso , Richardo Wagnerio ir kitose operose.

Kodėl išvykote į užsienį?

Atsitiktinai. Visas gyvenimas vien atsitiktinumai: atsitiktinumas, kad įstojau į dainavimą Klaipėdoje. Atsitiktinumas, kad išvažiavau į Ciūrichą – 1994 ar 1995 metais dalyvavau Yamaha‘os muzikos mokyklos (dainininkų) konkurse, laimėjau I vietą, prizas buvo koncertų turas Šveicarijoje. Vieno koncerto metu mane išgirdo jau keliolika metų ten gyvenusi lietuvė ir nusiuntė mane pas operos direktorių, o po perklausos „atsidūriau“ Ciūricho operos studijoje su stipendija. Ją pabaigęs pradėjau dainuoti Aalto muzikiniame teatre, Esene.

Kiek per sezoną Jūsų teatre parengiama premjerų?

Per sezoną teatre parodomos mažiausiai penkių operų premjeros, dar – keturios baleto, nes mūsų teatras – operos ir baleto.

Ar didelis Jūsų darbo krūvis?

Pagal sutartį aš turiu limituotą spektaklių skaičių (dvidešimt spektaklių per metus), juos privalau sudainuoti. Žinoma, galiu dainuoti ir daugiau arba galiu pasakyti, kad turiu sutarčių su kitais Europos teatrais. 2010-aisiais savo teatre dainuosiu šešiasdešimt spektaklių, už tuos keturiasdešimt „papildomų“ man bus mokama brangiau. Teatro nuostata tokia, kad, jeigu kolektyve yra reikalingas spektakliui balsas, didesnis honoraras mokamas savam dainininkui, o ne pakviestajam. O tarp tų dvidešimties privalomų spektaklių yra ir premjerų, ir kitų, kurie rodomi ilgesnį laiką. Be abejo, tokie susitarimai taikomi pagrindinių vaidmenų atlikėjams.

Kokias naujas partijas atlikote praėjusį sezoną?

Praėjusį sezoną išmokau ir atlikau penkias naujas pagrindines partijas operose „Nabukas“ (Zacharijas), „Kunigaikštis Igoris“ (Kunigaikštis Igoris), „Fidelijas“ (Don Pizaras), „Reino auksas“ (Votanas), „Valkirijos“ (Votanas).

Kaip pavyko per tokį trumpą laikotarpį parengti net dviejų Vagnerio operų partijas?

Manau, kad palaipsniui „ėjau“ į šitą muziką. Pradėjau nuo mažų partijėlių Mozarto operose. Jei Dievas davė, ir dainininkas teisingai elgiasi, galima palaipsniui išvystyti savo balsą, tačiau, jei neapskaičiuosi jėgų, gali nebeatgauti formos, pertempti balsą. Dainininkui tai blogiausia, kas gali įvykti.

Vagnerio muzikos atlikimas reikalauja didelės ištvermės, nes operos ilgos, taip pat – didelės balso emisijos, nes kompozitoriaus orkestre virš šimto instrumentų, jie neturėtų užgožti tavo balso. Prie Vagnerio muzikos pratinausi palaipsniui ir labai atsargiai. Kada dainuoju, jaučiu, ar ta muzika tinka, ar ne. Dar apie tai, ar muzika tinka, ar ne, sprendžiu pagal kelis požymius: ar po spektaklio balsas nekimsta, ar galiu prakalbėti, ar noriu ir dar galiu dainuoti. Jei atsakymai teigiami, štai tada – viskas gerai.

 

Kaip vyksta muzikinės partijos parengimo procesas? Ar Vokietijoje jis toks pat, kaip Lietuvoje?

Galiu kalbėti apie pasirengimą Vokietijoje, bet ne Lietuvoje – čia paprasčiausiai to nedariau. Tiesa, studijų muzikos akademijoje metais, dėstytojas (prof. V. Prudnikovas) išmokydavo taisyklingai išgauti kiekvieną arijos natą, balso technikos subtilumams skirdavo daugybę laiko.

Vokietijoje, teatre, solistui skiriamos valandos partijai parengti su pianistu, po to reikia atsiskaityti, dainininkų žargonu tariant, „priduoti partiją“, spektaklio dirigentui. Jis pasako nuorodas: kokie tempai, kur silpnesnės vietos, kur reikia atidžiau pasižiūrėti. Tada ant natų pripiešiu daug akinukų (juokiasi) – pažymiu vietas, į kurias dar reikia atkreipti dėmesį. Scenoje operos pastatymo darbas įprastai trunka šešias savaites, Wagnerio – aštuonias. Tuo pat metu individualiai tobuliname atlikimą, su mumis dirba pianistas dirigentas (studijos vadovas), kuris žino pagrindinio dirigento reikalavimus ir juos įgyvendina.

Likus trims su puse savaitės iki operos premjeros, pradeda dirbti ir pats Maestro. Būna daug pykčio tikrąja ta žodžio prasme, jeigu neįvykdomi jo reikalavimai, neatsižvelgiama į pastabas. Mes to vengiame. Gauni per galvą, jei neišmokai, jei dar kartą taip atsitiko, gauni dar kartą. Tai reiškia, kad kitą sezoną kontrakto nebeturėsi. Didžiausios žvaigždės verkia, nes joms kaip kiekvienam sakomos pastabos. Dirigentui nesvarbu, ar tu žvaigždė, ar pradedantis dainininkas, būna, išbara net prie orkestro... Maestro siekia, kad muzika skambėtų kiek įmanoma tobuliau (šypteli).

Ar nesiginčijate su dirigentu, jei nepatogu dainuoti, tarkim, Jums netinkami tempai ir panašiai?

(Juokiasi). Su dirigentu bet kuriuo atveju ginčytis beprasmiška. Geras dirigentas jaučia dainininką, jo kvėpavimą, moka akompanuoti – kur reikia, „pagros“ greičiau – „eis“ paskui tave. Jei dirigentas šių savybių neturi, ginčytis yra beprasmiška, jis paprasčiausiai tavęs nejaus... Po to recenzijose, aišku, gauna pylos ir dainininkas, ir dirigentas.

Ar kviečiate atlikėjus iš kitų teatrų?

Taip, mūsų teatras kviečia atlikėjų iš Europos ir kitų pasaulio operos teatrų. Mūsų trupėje yra dvidešimt solistų dainininkų, bet neturime dramatinio soprano. Kartais ir dar kokio balso prireikia. Yra dainininkų, kurie turi universalius balsus, bet tokių mažai. 

Kokias Jūsų atliekamas arijas išgirsime festivalyje „Muzikinis pajūris“?

 

Pačias gražiausias ir sunkiausias (juokiasi). Padainuosiu Figaro (W. A. Mozarto „Figaro vedybos“), Leporelo (W. A. Mozarto „Don Žuanas“), Farlafo rondo (M. Glinka „Ruslanas ir Liudmila“), Kunigaikščio Igorio (A. Borodino „Kunigaikštis Igoris“), Karaliaus Pilypo (G. Verdi „Don Karlas“), Zacharijo (G. Verdi „Nabukas“) arijas, Eskamiljo kupletus (G. Bizet „Karmen“). Tokią programą su Klaipėdos muzikinio teatro orkestru ir dirigentu Vytautu Lukočiumi atliksime per pirmąjį mano koncertą („Auksinės boso arijos“) rugpjūčio 7 –ąją.

Antrasis koncertas („Su Wagneriu pas Thomą Manną“) vyks jau nebe teatre, o Juodkrantėje, šį sekmadienį. Ten skambės Wagneris – operų „Skrajojantis Olandas“, „Valkirijų“ muzika.

P. S. Lietuvoje itin retai rengiami boso rečitaliai, nes ne kiekvienas operos solistas pasižymi tokiomis unikaliomis balso savybėmis, kurios leistų atlikti įvairių žanrų klasikinės muzikos veikalus.

„Muzikiniame pajūryje“ su solistu susitiksime du kartus: koncertuose „Auksinės boso arijos“ (rugpjūčio 7 d. 19.30 val., Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre) ir „Su Wagneriu pas Thomą Manną“ (rugpjūčio 9 d. 19.00 val., Juodkrantės Liudviko Rėzos kultūros centro lauko estradoje).

Operos dainininko A. Švilpos talentas pripažintas visose vokiškai kalbančiose šalyse, ten jis yra muzikos pasaulio įžymybė. Pagaliau ir mes šio charizmatiško dainininko balsą išgirsime Lietuvoje.

Bernardinai.lt