Rugpjūčio 7 d. minime šv. Kajetoną (1480-1547).

Kajetonas gimė Italijos mieste Vincenzoje. 1504 m. Paduvoje gavo civilinės ir kanonų teisės daktaro laipsnį. Kajetonas tapo Vincenzos senatoriumi, 1506 m. – popiežiaus Juliaus II notaru, o vėliau Romoje įkūrė pamaldžių kunigų broliją.

1516 m. jis buvo įšvęstas kunigu ir pradėjo dirbti Šv. Jeronimo koplyčioje, Venecijoje. Ten praleido 5 metus globodamas vargšus ir ligonius. Kajetonas labai sielojosi dėl Bažnyčios padėties ir dvasininkijos apsileidimo.

1523 m. Bažnyčia išgyveno liūdną laikotarpį. Žmonės negalėjo gauti dvasinio peno, nes nemažai tuometinių kunigų neturėjo tinkamo išsilavinimo, o neretai elgdavosi amoraliai. Kai geri kunigai ir pasauliečiai kreipėsi į hierarchus pagalbos, jie buvo sutikti apatiškai ir abejingai.

Kaip geras katalikas galėjo reaguoti į tokią situaciją? Visi žinome, kaip reagavo Liuteris ir kai kurie kiti – atsiskirdami nuo Katalikų Bažnyčios, kai jų prašymas buvo neišgirstas.

Kajetonas ėmėsi kitokio kelio. Taip pat kaip Liuteris susirūpinęs tuo, ką matė Bažnyčioje, Kajetonas nuvyko į Romą 1523 m. – ne pasikalbėti su popiežiumi ar hierarchais, bet pasikonsultuoti su nariais brolijos, vadinamos Dieviškosios meilės oratorija. Jis padėjo atkurti nykstančią vienuoliją, kuri siekė aukštinti Dievo garbę ir rūpinosi sielų išgelbėjimu.

1523 m. kartu su Chieti vyskupu Jonu Petru Karafa (vėliau tapusiu popiežiumi Pauliumi IV ), Pauliumi Consiglieri ir Bonifacu da Colle Kajetonas įkūrė naują – teatinų ordiną, kurio nariai dvasininkai duodavo įžadus ir gyvendavo bendruomenėje. Jie užsiėmė ganytojišku darbu ir siekė dvasininkijos tarpe ir liaudyje atkurti tikrąjį religingumo jausmą. 1530 m. Kajetonas buvo išrinktas jų vyresniuoju ir visą likusį gyvenimą kovojo su eretiškais mokymais bei prisidėjo prie religinės reformos.

Kajetonas skatino žmones gyventi dvasinį gyvenimą ir rūpintis vargšais ne tik žodžiais, bet savo herojišku pavyzdžiu. Jis pasakė savo broliams: „Šioje bendruomenėje mes stengiamės tarnauti Dievui pamaldomis, o mūsų ligoninėje mes galime sakyti, kad Jį išties sutinkame“. Tačiau jokie baisumai, kuriuos matė nepagydomų ligonių ligoninėse neprislėgė jo labiau nei blogis, kurį jis sutikdavo visur aplink.

Jo naujoji bendruomenė nenorėjo atsiskirti nuo Bažnyčios – jie norėjo atstatyti ją. Tad jie nutarė įsteigti ordiną, paremtą apaštalų gyvenimais, vildamiesi, kad toks pavyzdys įkvėps ir juos pačius, ir kitus gyventi šventai bei aukoti savo gyvenimus Viešpačiui. Kad tai įgyvendintų, jie rūpinosi dorovingu gyvenimu, bažnytinėmis studijomis, malda ir ganytojiška veikla, pagalba ligoniams ir vargšams.

Nenuostabu, kad į jų duris nepradėjo belstis tūkstančiai prieš tai buvusių godžių ir pasileidusių kunigų. Tačiau Kajetonas ir kiti ištvermingai siekė savo tikslų net sulaukdami prieštaravimų iš pasauliečių bei dvasininkų, kurie nenorėjo keistis. Nepaisant to, Kajetono šventas pavyzdys atvertė tiek pat daug žmonių, kaip ir jo pamokslai.

Išsekęs nuo rūpesčių ir problemų, kurias matė Bažnyčioje ir namuose, Kajetonas susirgo. Kai gydytojai stengėsi jį priversti ilsėtis ant minkštesnės lovos nei lenta, ant kurios jis miegojo, Kajetonas atsakė: „Mano Išganytojas mirė ant kryžiaus. Leiskite man numirti bent jau ant medžio“. Jis mirė 1547 m. rugpjūčio 7 d.

Kajetonas yra vienas iš didžiųjų katalikybės reformatorių, priartinusių tas reformas, kurias paskui patvirtino Tridento Bažnyčios Susirinkimas.

Bernardinai.lt