Liepos 6-ąją, Mindaugo karūnavimo dieną, Vilniaus Vingio parke buvo iškilmingai pristatyta skulptoriaus Tado Gutausko granitinė skulptūra „Vienybės medis”. Joje įamžinta šimtas Lietuvos asmenybių, per tūkstantmetį labiausiai nusipelniusių Lietuvai. Šiame sąraše yra net 10 asmenybių, susijusių su Biržų krašto istorija: Barbora Radvilaitė, Lietuvos didžioji kunigaikštienė ir Lenkijos – Lietuvos Karalienė, Biržų – Dubingių kunigaikščio Mikalojaus Radvilos Rudojo sesuo, knygnešių karalius Jurgis Bielinis, vienas žymiausių Lietuvos poetų Bernardas Brazdžionis, fizikas, akademikas, profesorius, vienas fizikos mokslo organizatorių ir daugelio šio mokslo sričių pradininkas Lietuvoje Povilas Brazdžiūnas, režisierius, aktorius, dramaturgas, garsiosios „Žaldokynės” kūrėjas Borisas Dauguvietis, pirmasis Lietuvos fizikas-chemikas, tyrinėjęs Likėnų Smardonės mineralinius šaltinius, Teodoras Grothusas, garsus kompozitorius Juozas Naujalis, vyskupas tremtinys, kardinolas Vincentas Sladkevičius, poetas, prozininkas, dramaturgas, teatro ir literatūros kritikas, istorikas Balys Sruoga ir pirmasis atkurtos Katedros klebonas, tremtinys, Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas.

Saugodami ir perteikdami iškilių tautos žmonių nuveiktus darbus vardan tautos gerovės dabarties kartai, taip pat ir ateities kartoms paliekame lietuvių tautos dvasinį ir kultūrinį paveldą. Visų Lietuvos žmonių pareiga – iš užmaršties prikelti žymių tautiečių atminimą ir garbingai saugoti jų atminimą.

Visi kultūros paminklai, sukurti įžymiausiems tautos žmonėms pagerbti, liudija pagarbą senosioms kartoms ir jų dvasinių vertybių tąsą. Paminklai, paminkliniai akmenys, kryžiai iškyla įvairiose vietovėse: miestuose ir nedideliuose miesteliuose, atokiuose kaimuose. Turbūt daugiausia paminklų yra Vilniuje, Kaune. Tačiau talentingų, veiklių ir neabejingų praeities išsaugojimui ateinančioms kartoms žmonių dėka net maži miesteliai gali tapti reikšmingais kultūros centrais. Toks miestelis, pvz. yra Anykščiai. Anykščiai garsėja kultūros paminklais – jų yra per 250. Kultūros paminklų skaičiumi Anykščiai lenkia ne tik aplinkinius Utenos apskrities rajonus, bet, ko gero, ir visus Panevėžio apskrities rajonus.

O kaipgi Biržuose? Juk Biržų krašto žemė yra išugdžiusi daug garsių Lietuvos žmonių – rašytojų, dailininkų, pedagogų, mokslininkų, politikų, dvasininkų. Biržuose paskutinis paminklas buvo pastatytas tarybiniais metais (1976 m.), tai – skulptoriaus K. Bogdano ir architekto V. Brėdikio kūrinys – ant aukšto pjedestalo pačiame miestelio centre beveik skriejantis Julius Janonis. Atgimimo metais patriotiškai nusiteikusių biržiečių dėka pastatyta Roberto Antinio sukurto paminklo kopija Žuvusiems už Lietuvos nepriklausomybę.

Tragiško likimo Julius Janonis sovietmečiu buvo užkeltas ant pjedestalo kaip revoliucijos šauklys, jam ir iki šių dienų vieninteliam Biržuose tenka garbė būti kasdien matomam ir prisimenamam biržiečių, nors apie jo kūrybą (kuri ne tik į revoliuciją kvietė) jau net Biržų mokyklose retas mokytojas bent žodžiu beužsimena. Prieš atkuriant Lietuvos valstybę, 9-ame XXa. dešimtmetyje, Beržiniuose, poeto tėviškėje, buvo pastatytas rekonstruotas namas, atkurtas pagal pavyzdį to, kuriame keletą metų teko gyventi poetui. Čia buvo planuojama rengti poeto atminimui skirtą ekspoziciją. Šiandien šis pastatas jau pretenduoja į namo – vaiduoklio vardą ir nebe puošia, o darko poeto, tautosakos rinkėjo tėviškę.

Daugeliui mūsų šalies žmonių žinomas monsinjoro Kazimiero Vasiliausko vardas. K. Vasiliauskas gimė 1922 metais Katališkių kaime, Vabalninko valsčiuje ir parapijoje, Biržų apskrityje. K. Vasiliauską pažinoję žmonės jį prisimena kaip jautrų, kantrų, pasiaukojantį, spinduliuojantį didžiule meile žmonėms, ypač vaikams.

K.Vasiliauskas – vienas iškiliausių ir mylimiausių lietuvių katalikų dvasininkų, ėjęs Vilniaus arkikatedros klebono pareigas. Vilniuje, Pylimo gatvėje prie 6-uoju numeriu pažymėto namo, kur gyveno monsinjoras, atidengta skulptoriaus Romo Kvinto pagaminta memorialinė lenta.

Vilniuje ketinama įkurti Monsinjoro skverą, jo vardu pavadinti gatvę. O Biržų rajone, netoli Vabalninko esančiose Kateliškėse – monsinjoro Kazimiero Vasiliausko gimtinėje – nyksta jo tėviškės sodyba.

Praeitą savaitę Biržų krašto žiniasklaidoje pasirodė žinutės, kuriose rašoma, kad Lietuvai pagražinti draugijos Biržų skyriaus pirmininkė Zita Pipirienė ieško lėšų koplytstulpio ir rodyklių pastatymui monsinjoro Kazimiero Vasiliausko gimtinėje Kateliškių kaime Vabalninko seniūnijoje.

Istorikas A. Seibutis abejoja tokių rodyklių būtinybe šiuo metu: „Lietuvai pagražinti draugijos Biržų skyriaus pirmininkės Z. Pipirienės pasiūlymas įamžinti monsinjoro Kazimiero Vasiliausko atminimą pastatant nuorodas kelia abejonių. Ar nebus taip, kada pagal tą nuorodą nuvykęs žmogus pamatys baisų sugriuvusios sodybos vaizdą, ar tada tik nepasirodys, jog iš atminimo yra pasityčiota? Gal pirmiausia reikia sutvarkyti pačią sodybą, o tik tada pasirūpinti įvairiomis nuorodomis?”

Biržų krašto muziejaus „Sėla“ Istorinių tyrimų skyriaus vedėjas Antanas Seibutis pasakojo, kad apie monsinjoro K. Vasiliausko sodybos „negražų vaizdą“ pastaruoju metu daug diskutuojama ir rašoma. Šiuo atveju iškyla net ir nuosavybės klausimas: monsinjoro K. Vasiliausko sodybą yra paveldėję keturi K. Vasiliausko brolėnai, tačiau nei vienas sodyboje negyvena. Monsinjoro sodyba netgi nėra įtraukta į vertingų kultūros objektų registrą. “Jei objektas nėra įtrauktas į šį registrą, reiškia, jog valstybė neprivalo juo pasirūpinti”, – pabrėžė istorikas A.Seibutis ir kaip pavyzdį pateikė buvusio Lietuvos ilgamečio švietimo ministro, valstybės kontrolieriaus, Seimo pirmininko Konstantino Šakenio sodybos istoriją. „Visi ženklai apie Vabalninko seniūnijoje, Vėleniškiuose, stovėjusią K. Šakenio sodybą buvo išnykę. Ir tik jo sūnaus Romualdo Šakenio pastangų dėka sodybos vietoje buvo pastatytas paminklinis akmuo, Biržuose ir Vabalninke vyko K. Šakenio paminėjimai, parodos. Pats R. Šakenis tėviškėje atstatė klėtelę, joje įrengė ekspoziciją, pasirūpino tėvo kūrybos išleidimu. Tačiau mirus R. Šakeniui, pastatu niekas nebesirūpino“.

Muziejininkas tvirtai įsitikinęs, kad atstatant sodybas būtina žinoti, ar ten kažkas gyvens nuolat, nes priešingu atveju sodyba pasmerkta supūti. Visai kitas atvejis, kai žymių krašto žmonių sodybomis nebėra kam rūpintis, nebelikę giminaičių ar atsakingo žmogaus, kuris ten gyveno. Tokiu atveju šias bešeimininkes sodybas būtina įtraukti į vertingų kultūros objektų registrą. Tragiškai atrodanti dailininko Petro Kalpoko sodyba Miškinės vienkiemyje už Kvetkų, kuria jau seniai niekas nebesirūpina.

Istorikas A. Seibutis pateikė gražų pavyzdį ir pasidžiaugė, kaip gražiai įprasminamas rašytojo, vertėjo, publicisto Antano Macijausko atminimas.

A. Macijauskas gimė Pabiržės seniūnijos Pasvaliečių kaime. A. Macijauskas leido lietuviškas knygas ir jas platino, populiarino lietuvišką muziką ir dainas. XX a. pr. Rusijoje vadovavo įvairioms pramonės įmonėms. Buvo pirmas Nepriklausomos Lietuvos geležinkelių vadovas, dirbo Susisiekimo ir Vidaus reikalų ministerijose, statybų inžinieriumi ir projektuotoju, statybų vadovu. Išleido keletą vokiečių, rusų kalbų vadovėlių, „Techniko žodynėlį“, išleido pirmąjį lietuvišką Lietuvos žemėlapį, pavaizdavęs visą etnografinę Lietuvą, dalį Latvijos, Baltarusijos ir Mažosios Lietuvos.

A. Seibutis patikino, kad prie A. Macijausko veiklos įprasminimo labai gražiai prisidėjo ir kasmetinė Antano Macijausko premija, skiriama žurnalistui už geriausius žurnalistikos darbus arba iniciatyvas, ugdančias pilietines patriotizmą, nacionalinio pasididžiavimo jausmą, meilę valstybinei kalbai ir nacionalinei kultūrai.

Muziejininkas apgailestavo, kad Biržuose nėra tinkamai įamžinamas brolių Yčų atminimas. Kitais metais sukanka kelios ryškesnės brolių M. ir J. Yčų biografijos sukaktys: 125 metų nuo Martyno Yčo gimimo ir 130 metai nuo Jono Yčo gimimo. Šias sukaktis būtų prasminga deramai paminėti. Tam reikalinga Biržų rajono savivaldybės, gerbėjų bei rėmėjų parama bei susitelkimas. Tad ir kyla klausimas: ar pavyks prasmingai paminėti šias sukaktis, žymių kraštiečių atminimą pagerbti ne tik gimtajame rajone, bet ir visoje Lietuvoje, kur yra palikę pėdsakus broliai Yčai? Biržuose planuojama įkurti dar vieną gimnaziją, tai ar nevertėtų, pagerbiant Jono ir Martyno Yčų indėlį į Lietuvos ir Biržų krašto istoriją, būsimą gimnaziją pavadinti jų vardu?

Anot A. Seibučio, į žymių žmonių veiklos įprasminimą reikia žiūrėti iš dviejų pozicijų: pirma, kai nusipelniusiais krašto veikėjais galima rūpintis ne tik vietiniu, bet ir valstybės lygiu. Pvz. Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signatarų kunigo Alfonso Petrulio iš Katiliškių kaimo ir Jokūbo Šerno iš Jasiškių kaimo veiklos įprasminimas, kaimo pagerbimas. A. Petrulio ir J. Šerno gimtinėse yra pastatyti specialūs ženklai, paženklintos jų kapavietės, kiekvienais metais vasario 16-ąją Prezidentūra siunčia gėlių, kurios padedamos ant šių kapaviečių. Atrodo, Vasario 16-osios Akto signatarų atminimu pasirūpinta vyriausybiniu lygiu, tačiau, kaip teigia istorikas A. Seibutis, viskas nėra taip gražu, kaip atrodo. Jei kas visai atsitiktinai vasarą pravažiuotų pro Jasiškių kaime esantį J. Šerno namą – vargu ar jį rastų, nes namas visas paskendęs žolėse. Tai apie kokį įprasminimą bekalbėti, jei vietinė valdžia negali suorganizuoti, kas nupjautų dilgėles? Tiesa, jeigu išpuola kokia apvalesnė data, namelį padažo, žolytę nušienauja, sukviečia žmones – tarsi ir prisiminė… Tačiau šventei pasibaigus, sodybą vėl pamiršta iki kitos šventės.

Antano Seibučio nuomone, žymių žmonių atminimo įprasminimu daugiau rūpinasi entuziastai, tie, kuriems tikrai rūpi išsaugoti žymių žmonių atminimą ateinančioms kartoms. Valdžios institucijų darbas, anot istoriko, daugiau proginis: atvyko į paminklinio akmens atidengimą, garbingai pastovėjo, pasakė kalbą ir išvyko. Lieka mokytojai, muziejininkai, istorikai, kurių darbas gal ne visada ir pastebimas, tačiau tik šių žmonių dėka atsiranda straipsnių, apybraižų, knygų, tik jų dėka vyksta parodos. Pasak A. Seibučio, jam dažnai tenka išgirsti, ar vienas ar kitas objektas, ar asmuo yra jau toks įdomus ir svarbus Lietuvai, gal jis įdomesnis tik Biržų krašto žmonėms. O jei dar jis nėra įtrauktas į jokį registrą, tai tarsi ir rūpintis juo nebūtina. Tai gal reikėtų sudaryti vietinio regiono atmintinų vietų sąrašą? Gal tada bus pradėta apleistomis sodybomis rūpintis? Visada lengva pasakyti, kad nėra lėšų, nėra to ar ano, gal paprasčiausia nėra noro?..

Biržų krašto rašytojas, literatas Valentinas Dagys sakė, kad, jo nuomone, istorinių vietų ir įžymių žmonių vietovių įamžinimas mūsų rajone yra katastrofiškas.

Pasak V. Dagio, iš istorinių vietų jam norisi pažymėti visų pamiršto Skrėbiškio dvaro rūmų griuvėsius. Juk šie dar tarybiniais metais gyventojų sudeginti rūmai mena 1863 metų Gudiškių mūšyje sužeisto, vieno iš pagrindinių sukilėlių vadų Zigmo Sierakausko – Dalengos areštą. „Tarybiniai laikais buvo nuspręsta, kad atstatyti pastatą per brangu ir šalia iškilo svetimkūnis – daugiabutis. Dabar apie istorinį pastatą vien dilgėlių savašynas“, – pasakojo V. Dagys, neseniai pristatęs kraštiečiams savo knygą apie 1863 metų sukilimo peripetijas Biržų krašte.

Kita žymi vieta, anot V. Dagio, galėtų būti kraštotyrininko Jono Dagilio nustatyta paskutinio Pilėnų Tėvonijos partizanų vado Stepono Giedriko žuvimo vieta, kurioje prieš trejetą metų buvo pastatytas laikinas ženklas – kapinių kryželis. Dar tada rajono valdžia prižadėjo, kad artimiausiais metai čia bus pastatytas tinkamas paminklas. Pažadėjo ir užmiršo. Reikalą vėl bando judinti Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos atstovai. Būtent politinių kalinių ir tremtinių dėka Biržų girioje buvo restauruotas Anglių kalno paminklas, skirtas 1863 metų sukilėliams.

V. Dagys pasipiktinęs kalbėjo apie gana neatsakingą Biržų rajono savivaldybės Kultūros ir sporto skyriaus vyresniosios specialistės Danutės Černienės darbą. „Neseniai žiniasklaidoje nuskambėjo apie monsinjoro Kazimiero Vasiliausko tragišką gimtosios sodybos likimą. Ir kas iš to? Sukritikuota rajono paminklosaugos specialistė ir toliau sėdi kaip sėdėjusi ir pakruta tik tada, kai respublikinė televizija parodo jos darže subujojusias piktžoles,”- kritikavo valdininkės darbą rašytojas.

Žurnalistei pasikalbėti su Biržų rajono savivaldybės Kultūros ir sporto skyriaus vyresniąja specialiste Danute Černiene nepavyko: paskambinus ir pasiteiravus apie galimybę pabendrauti, D. Černienė atsakė, kad šiuo metu ji atostogauja ir atsakyti į klausimus galės tik po atostogų.

V. Dagys prie jau pamirštų kraštiečių priskyrė lietuvių menininką, poetą, pasaulinio garso kino režisierių, vieną svarbiausių Amerikos avangardinio kino pradininkų Joną Meką. „Nors J. Meko darbai vertinami net Japonijoje ir jis visame pasaulyje garsina Biržų kraštą, vargu, ar biržiečiai žino jo gimtinę. Tiesa, jos jau ir nebėra. Melioracija ją sunaikino, tačiau nors menkiausią žymę privalome padaryti“, – pabrėžė V. Dagys.

,,O kur rodyklės į žymiųjų mūsų kraštiečių gimtąsias sodybvietes? Kelininkai, o gal kas kitas pašalino rodykles į K. Binkio ir K. Jakubėno gimtines? Nors apie tai buvo rašyta vietinėje spaudoje, tačiau niekas nepasirūpino rodyklių atstatymu,” – piktai kalbėjo V. Dagys ir nusivylęs pridūrė, jog tokios „betvarkės sąrašą“ būtų galima tęsti ir tęsti, tačiau iš to – jokios naudos. ,,Buvome turtingi – nieko nepadarėme, o dabar gera proga viską suversti sunkmečiui“.

Jam pritarė ir Biržų muziejaus „Sėla“ direktoriaus pavaduotoja Edita Lansbergienė. Anot muziejininkės, kiekvienam Lietuvos pakrašty galim rasti „trąšesnių“ žemės lopinėlių, kurie Lietuvai (ar pasauliui) užaugino neeilinių asmenybių, žmonių, privertusių to, atrodo, Dievo užmiršto, kampelio vardą įrašyti į istorijos puslapius kaip mūsų tautai labai reikšmingą.

E. Lansbergienė pastebėjo, jog Biržų krašto žemės tikrai pakankamai „trąšios ir derlingos“, tik mes patys, šitų „derlingų žemių“ gyventojai, dažnai linkę nesaugoti ir nebranginti atminimo tų, kuriais turėtume didžiuotis, kuriais didžiuotis turėtume išmokyti savo vaikus.

Kaip pavyzdį ponia Edita pateikė Strazdelio – Antano Strazdo įamžinimą Biržų krašte. Nors jį užaugino Rokiškio žemė, tačiau jo nelengvo ir prieštaringo kunigystės kelio atkarpa veda ir per Biržų kraštą: kunigavo Kupreliškio bažnyčioje, Dilių koplytėlėje. Jo „Giesmės svietiškos ir šventos“ tebuvo 9 eilėraščius ir 2 religines giesmes talpinantis leidinėlis, tačiau ne vieną eilėraštį pasigavo dainuoti žmonės, o jo giesmė „Pulkim ant kelių“ ir šiandien tebeskamba Lietuvos bažnyčiose. „Strazdelio koplytėlė dar ir šiandien tebestovi vidury Dilių kapelių, tik gal jau dešimtmetį virš griūvančių kapinių vartų puikuojasi užrašas „Atsargiai, gali griūti“. Ir lėtai griūva… gal jau dešimtmetį,“ – su apmaudu pasakojo E. Lansbergienė.

Daugelis žino Mikalojų Daukšą ir jo „Postilę“, tačiau bent jau biržiečiui turėtų būti žinomas ir kito Daukšos – Kazimiero Kristupo (1795-1865) – vardas. Beveik A. Strazdo amžininkas, kalbininkas, mokytojas gimė Biržų valsčiuje, Neciūnų kaime. Į dvikalbį lietuvių – lenkų kalbų žodyną Daukša sudėjo apie 11 000 žodžių, surinktų iš Biblijos, K. Sirvydo žodyno, Daukanto raštų; parašė ir antrąją lietuviškai parašytą Lietuvių kalbos gramatiką, bandė norminti savo gimtąją tarmę. „O kaip galėtume įprasminti jo atminimą? Gal pradžiai užtektų, kad, dėstydami kalbotyros kursą, mokytojai neaplenktų šios asmenybės, pavedžiotų nors virtualiai jo gimtinės takais?“, – retoriškai klausė E. Lansbergienė.

Biržiečiui turėtų būti žinomas ir Kazimiero Kristupo sūnus Edvardas Jokūbas Daukša (1836-1890) – apie dvidešimtį metų praleidęs Sibiro platybėse už dalyvavimą 1863 m. sukilime. Edvardo Jokūbo palikimas gal ne toks ryškus kaip tėvo, tačiau jis buvo vienas pirmųjų mūsų žemės užaugintų poetų, rašęs lietuvių ir lenkų kalbomis, vertęs į lietuvių kalbą A. Mickevičiaus, J. W. Getės, F. Šilerio, G. Bairono kūrybą.

Stanislovo Dagilio (1843-1915) vardą biržiečiai dažniausiai sieja su „Joninėmis Parovėjos karčemoje“- smagia, sodria kalba parašyta poema. Tačiau S. Dagilis buvo ne tik poetas, bet ir klasikinių kalbų mokytojas, pirmojo lietuviško periodinio laikraščio „Aušra“ bendradarbis, vertėjas, vertęs A. Mickevičiaus, L. Kondrotovičiaus -Sirokomlės, A. Puškino, M. Lermantovo, F. Šilerio kūrinius, reformatų bažnyčiai pagelbėjo spaudai rengdamas giesmyną. Neatsitiktinai dar tarpukariu šiai iškiliai asmenybei Biržuose tuometinėje J. Bielinio aikštėje prie Baltosios vaistinės buvo pastatytas paminklas. S. Dagilio biustas sovietmečiu buvo perkeltas prie buvusios stačiatikių cerkvės, kur tuo metu buvo įsikūręs Biržų muziejaus. Ar visi biržiečiai žino, kur Stanislovo Dagilio paminklas yra šiandien, su kokiais Biržų kraštui brangiais žmonėmis poetą siejo giminystės ryšiai?

Negalima nepaminėti ir Lietuvos karo kapeliono kanauninko, poeto, tautosakininko, vertėjo Adolfo Sabaliausko – Žalios Rūtos (1873 – 1950), iš suomių kalbos išvertusio suomių herojinį epą „Kalevala“, nepaprastai gražiai aprašiusio savo gimtųjų upių baseiną poemoje „Savu keliu ėjusių Nemunėlio ir Apaščios vaizdai Žalios Rūtos piešti”. A. Sabaliauskas ne tik lietuvių kultūrai nusipelniusi asmenybė: jis gerbiamas, vertinamas ir Suomijoje. Draugystė su suomių tautotyrininku dr. Augustu Robertu Niemiu atvėrė A.Sabaliauskui kelią į šį atšiaurų kraštą, o kartu suteikė galimybę suomiams parodyti mūsų liaudies muzikavimo savitumą, kuriuo ypač žavėjosi A. R. Niemis. Mieleišių koplyčioje, pastatytoje A. Sabaliausko (visai netoli kunigo tėviškės – Krikščių kaimo), ilsisi šio šviesuolio palaikai, o jo atminimo įamžinimas atrodė svarbus ir suomiams (apie tai svajojo A. R. Niemis), tad ir paminklinėje lentoje, papuošusioje koplyčios sieną, galima perskaityti įrašus dviem kalbomis – lietuvių ir suomių. Tokiu pagarbos ženklu Adolfui Sabaliauskui rūpinosi „Donelaičio“ draugija Lietuvoje ir „Kalevalos“ draugija Suomijoje, Biržų krašto muziejuje „Sėla“ vyko mokslinė konferencija.

Kazio Binkio, „keturių vėjų“ vado, lietuvių poezijos reformatoriaus, tėviškėje, Gudelių kaime, sodybos neliko dar jam gyvam esant. Minint 80-ąsias poeto gimimo metines sodybvietėje atidengtas paminklinis akmuo. Tais pačiais metais (jau daugiau nei prieš 30 m.) mokytojos Onutės Levandavičiūtės iniciatyva Papilio „pakalninėje“ mokykloje, kurioje K. Binkis apie trejetą metų mokytojavo, buvo įrengtas memorialinis kambarys, kuris apie poeto, dramaturgo, vertėjo, publicisto gyvenimą ir kūrybą tebešneka ir šiandien.

Pasak E. Lansbergienės, minint K. Binkio 110-ąsias gimimo metines, Papilyje viešėjęs poeto sūnus Gerardas užsiminė, kad vieno dailininko dirbtuvėse teko matyti tėvo biustą, kurį padaryti kažkada kažkas užsakęs, bet paskui vietos jam pastatyti ir nebeatsiradę. Bendraujant su Gerardu nuskambėjo mintis, kad galėtų Biržuose būti atrasta tokia vieta, kuri saugotų kultūrai nusipelniusių žmonių atminimą, kad būtų galima sukurti gražų ir žymius kraštiečius prisiminti kviečiantį skulptūrų parkelį – gal net J. Janonio kaimynystėje, kad šis nebūtų toks vienišas.

Lietuvių literatūros milžino Balio Sruogos tėviškėn (Baibokų k.) galima užsukt ir šiandien: nepravažiuot pro šalį ragina rašytojo kančias Štuthofo koncentracijos stovykloje įkūnijęs tautodailininko Leono Juozonio drožinys. Tik vargu, ar sodyba šiandien stovėtų, jei neturėtų gyventojų? Jei ne tikrai gilią vagą Lietuvos kultūros dirvonuose įrėžusio poeto, prozininko, dramaturgo, teatrologo, literatūros ir tautosakos tyrinėtojo, profesoriaus B. Sruogos giminaičiai, nepaleidę sodybos iš savo rankų, ji, tikriausiai taip ir būtų sunykusi, kaip Kazio ir Alfonso Jakubėnų sodyba Kyliškiuose ar bebaigianti griūti dailininko Petro Kalpoko sodyba Miškinės vienkiemyje. „Jei tik namai nebeturi šeimininkų, jie pasmerkti žūčiai… bent jau mūsų rajone. O gal ir neverta bandyti išsaugoti to, kas prarado savo pirmykštę paskirtį (ir vertę?)“, – samprotavo muziejaus „Sėla“ direktoriaus pavaduotoja.

Pagal įstatymą, kokius objektus įrašyti į Kultūros vertybių registrą ir kas juos turi saugoti – savivaldybė ar valstybė – turi spręsti vertinimo taryba, tačiau, deja, Biržų savivaldybėje tokios tarybos nėra.

Laikas eina ir negailestingai naikina ne tik materiją, bet kartu trina ir istorinę atmintį. Turbūt dabar jau net diskusijų nebekyla apie galimybę kaip nors, kada nors gimtosiose vietose įprasminti dar šiandien kuriančių jau XX amžiaus antrosios pusės rašytojų, poetų atminimą. Jų sodybų seniai nebėra, kaip ir juos užauginusių kaimų: Semeniškiai (Jonas ir Adolfas Mekai), Žvaguičiai (Algimantas Zurba), Svirplėnai (Alma Karosaitė). Visagalė melioracija kažkada juos pavertė plačiais kolūkio laukais, dar tuo metu saugančiais bent jau kaimo pavadinimą. Praeis keli dešimtmečiai – ir pavadinimai išnyks, kaip ir tie žmonės, su kuriais susitikimų Biržuose, jų atsivėrimų taip visi laukiam… Kas ir kokiomis formomis Biržuose kalbės apie šiuos žmones po pusšimčio metų, jeigu nepaliksime tradicijos rūpintis garsiausių kraštiečių atminimu?

Selonija.lt