Šv. Klara – nuostabi šventoji, Dievo meile nušvietusi tuometinį pasaulį. Gimusi ir užaugusi turtingoje šeimoje, jau nuo pat vaikystės rodo begalinę meilę vargšams ir ligoniams, o pamačiusi šventojo Pranciškaus nuostabų atsivertimą, pati metasi į Dievo glėbį.

Skaitant apie to meto Asyžių, nejučiomis imi savęs klausti, kas gi ten atsitiko – rodos, Dangus priartėjo prie žemės, o gal šventas pamišimas apėmė to meto žmones – tokia gausybė šventųjų vienu metu! Daugelis vyrų ir moterų, užsidegusių Kristaus meile ir atradusių tą nesuvokiamą lobį, – neturtą.

Šv. Klara žengė dar toliau – ji sau ir savo seserims iš popiežiaus išsireikalavo iki tol negirdėtą bažnytinę privilegiją – neturėti jokios nuosavybės. To meto pasauliui tai buvo tikra beprotybė. Kaip gali vienuolija gyvuoti neturėdama nieko savo? Daugybė bandymų buvo „paprotinti“ šias seseris – pats popiežius ne kartą ją lankė ir kalbėjosi, bet Klara atkakliai laikėsi savo ir tik mirties guolyje pagaliau sulaukė popiežiaus pasirašytos malonės gyventi visiškame neturte.

Galbūt tas apsisprendimų radikalumas ir buvo šis postūmis, sužavėjęs daugybę jaunuolių ir merginų, kurių vardus prisimename tarp šventųjų, tuo metu tiesiog gyvenusių ir pasiryžusių visko netekti, kad tik laimėtų Kristų ir būtų Jame.

Žvelgdami į šiandieną, turime pripažinti, kad gyvename ne mažiau įdomiais laikais. Bažnyčia vis dažniau kviečia į radikalumą, apsisprendimą už Kristų, o ir patys jaučiame, kad nebeišeina būti „drungniems“. Galiausiai pats pasaulis vis labiau spaudžia apsispręsti – su kuo tu? Vis dažniau ir dažniau esame kviečiami ir net provokuojami aiškiai apsispręsti, kokiomis vertybėmis vadovausimės, rodos, nebelieka vidurio kelio. Ar tai blogai? Manau, kad ne. Būtent dabar visi turime galimybę liudyti savo tikėjimą, būtent dabar esame kviečiami siekti šventumo.

Melskime Šv. Klaros užtarimo, kad ano meto šventumo ilgesys užlietų ir mūsų kraštą.

Kun. Juozapas Marija Žukauskas OFM

Bernardinai.lt