Perskaičius “Literatūros ir meno” 2009 m. liepos 24 d. Nr. 30 išspausdintą Kęstučio Šapokos pamfletą apie Vilniuje atidengtą paminklą Vincui Kudirkai, iš  pradžių kyla pyktis ir pasišlykštėjimas, bet veikiai jis pereina į paprastą gailestį žmogui, kuris nežino, ką rašo, tiksliau – rašo, kas šauna į galvą. O į galvą šauna bet kas, be jokio loginio plano ir prasmių ryšio. Į vieną krūvą suplakamas ir kažkoks gėlynas prie Šv. Petro ir Povilo bažnyčios, ir raudonas gvazdikas Iljičiaus atlape, ir vamzdžio liaupsė, ir sniego mūšiai prie „Kronikos“ kino, ir kažkokie kliedesiai apie Vilniaus viešąsias erdves, pasidalijusias susiskaldžiusias politinių ir ekonominių interesų grupes, kurių įtakai plėsti tinka neva tautinio turinio pripildyti paminklai, ir kažkokia mistinė ideologizuota tuščių vietų baimė, ir Pirčiupio motina, ir kažkoks sąmokslas prieš Lietuvą. Autorius prieštarauja sau, tai reikalaudamas „deideologizuoti“ paminklus, tai vėl kviesdamas, kad paminklai turėtų prasmę, kad būtų rimtos pastangos apmąstyti tautinį palikimą. Logikos nė su žiburiu nerasi. Man gaila jūsų, Kęstuti Šapoka.

Suprantama, galima girti ar peikti paminklą, profesionaliai ginčytis dėl sumanymo, išraiškos, stilistikos, technikos, harmonijos, svarstyti šiuolaikinio monumentalizmo tendencijas. Tačiau kas davė teisę „kritikui“ plūstis? Balvonas, pseudoromantinis paminklas, absurdas, Disneilendas, popsinis stilizavimas, futuristinė mokslinės fantastikos kompozicija, blizgantis popieriukas, karamelinis skulptorius, paminklas „išdygo“ – tai toks pono K. Šapokos leksikonas. Ponas pats prisipažįsta, kad kai kurie jo sulyginimai „akiplėšiški ir amoralūs“, tačiau visą pamfletą drąsiai galima pavadinti paprasto chamizmo pavyzdžiu. Man gaila jūsų, Kęstuti Šapoka.

„Kritikas“ virkauja, kad vos atsikratę totalitarinės sistemos stabukų, pakeičiame juos kitais, vietiniais. Šiam žmogui svetimųjų nugriauti ir atstatomi apie mūsų savastį bylojantieji paminklai ir jau Nepriklausomoje Lietuvoje kuriami paminklai žymiausiems tautos įvykiams ir asmenybėms pagerbti, tai – tik stabukai. Išeitų, kad stabai – ir Trys kryžiai, ir  Už Laisvę kritusiems piramidė Kaune, ir Daukantas Papilėje, ir Gediminas Vilniuje, ir Mažosios Lietuvos susijungimo su Didžiąja arka Klaipėdoje. Šalin stabus! Melskimės kanalizacijos vamzdžiams! Man gaila jūsų, Kęstuti Šapoka. Beje, jūsų bendraminčiai, dar nė nematę projekto, jau kudakavo: „pastatys dar vieną balvoną“. Suprask – po Gedimino ir Mindaugo. Jūs čia neoriginalus.

„Kritikui“ rūpi, kaip išvengti „vienpusio ideologizavimo“ (o koks jis gali būti daugiapusis?), nepageidaujamų sąsajų su politiniu režimu (nepaaiškinama, kokiu), kaip depolitizuoti, deideologizuoti miesto erdves, kad galima būtų pailsėti, pabūti. Jeigu tautinė nuotaika nervina, tai ramiam pabuvimui, kontempliacijai dar liko erdvės kad ir prie Žaliojo tilto ar P. Cvirkos aikštėje. Ar „kritikui“ neatėjo į galvą labai paprasta mintis, kad depolitizavimas ir deideologizavimas jau savaime yra ideologija. Ši ideologija nėra tokia nauja ir nekalta: gerus du dešimtmečius ją mums bruka tie, kurie patys save vadina intelektualais, atvirais pasauliui. Jos esmė paprasta – „demistifikuokime“ istoriją, o dar geriau – iškraipykime ją to tik ir laukiančių mūsų nedraugų labui, šalin mūsų etniškumas, savimonė, savigarba, šaknys, nes visa tai postmodernistiniam žmogui yra tik atgyvena, prietarai, net ksenofobija, nes mes – pasaulio piliečiai. Nesivarginama įsigilinti į šių labai didingai skambančių žodžių prasmę. Juk graikiškai tai – paprasčiausi vargšai kosmopolitai, kurie neturi šaknų, nejaučia ryšio su gimtine, yra klajokliai, XXI amžiaus nomadai. Man gaila jūsų, Kęstuti Šapoka, kad išpažįstate tokią lėkštą ideologiją.

Paminklo V. Kudirkai ir Lenino paralelės iš piršto laužtos. Gražu, kad žinote V. Oriešnikovo paveikslą, net nurodote jo matmenis. Rašote, kad V. Kudirka panašus į ant podiumo besistaipantį, madas demonstruojantį modelį. Apie Iljičių žinote, bet va, apie V. Kudirką nežinote to, ką žino kiekvienas Suvalkijos mokinukas. V. Kudirka buvo dabita ir elegantas – poetas, muzikas, geras piešėjas, Varšuvos salonų „liūtas“, lietuviškų vakarėlių siela. Kai sergantį poetą 1898 m. Naumiestyje aplankė Povilas Višinskis, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė ir seserys Juškytės, ligonis priėmė juos ne gulėdamas lovoje, bet apsivilkęs surdutu ir užsimovęs žiedą. Išeitų, kad Arūnui Sakalauskui pavyko pataikyti į dešimtuką. Vienas – nulis skulptoriaus naudai. Man gaila jūsų, Kęstuti Šapoka.

Ponas K. Šapoka užsimena, kad užsienio šalyse kyla klausimų, kokius paminklus statyti viena ar kita proga, bet šios, atrodytų, tikrai šiuo atveju vertos ir produktyvios minties toliau neplėtoja. Neplėtoja, nes, atrodo, nelabai žino. Tokį įtarimą sustiprina varpinės sulyginimas su obelisku. Man nelabai rūpi, kokius menus kuria „kritikas“, tačiau nereikia gilių studijų, pakanka tik atsiversti tarptautinių žodžių žodyną ir sužinoti, kad obeliskas – tai aukštas, dažniausiai keturbriaunis, monolitinis paminklas smailėjančia viršūne. Bent kiek su V. Kudirkos asmenybe ir darbais susipažinusiems žmonėms varpinė asocijuojasi su varpu. Vinco Kudirkos varpu, kuris prikėlė tautą. Panaudodamas šią metaforą, Ričardas Krištapavičius bus pataikęs į dešimtuką. Viena – nulis architekto naudai. Man gaila jūsų, Kęstuti Šapoka.

Na, o paminklo V. Kudirkai sulyginimas su Černiachovskiu yra visiškas nesusipratimas. „Kritikas“ absoliučiai nežino aikštės istorijos ir gilios šito monumento atsiradimo prasmės. Čia stovėjo stačiatikių koplytėlė pagerbti rusų kariams, malšinusiems 1963 m. sukilimą, taigi trypusiems mūsų valstybingumą. Ją nugriovė lenkai. Po karo čia ant tanko išsižergė mūsų valstybingumą trypusio naujo, sovietinio okupanto ženklas – Černiachovskis. Jį nušlavė Sąjūdis. Dabar toje pačioje vietoje žėri vieno mūsų valstybingumo simbolio – Himno – žodžiai, kuriuos mums neša jų ir gaidos kūrėjas Vincas Kudirka.

 Ir pagaliau jau visai nuvalkiota mintis, kad paminklų konkursuose daroma kažkas nedoro, kad, anot „kritiko“ gabūs ir rimti skulptoriai, kurių kažkodėl sovietmečiu būta daugiau, eliminuojami (išmetami?) iš konkursų, o štai, du valstybinės premijos laureatai, ir negabūs, ir nerimti, netgi karameliniai, konkursą laimi. Suprask – korupcija. Sena išmintis sako, kad jeigu kam nors kur nors vaidenasi kas nors nedoro, tai priklauso nuo to asmens sugedimo lygio. „Kritikas“ nesivargino pasidomėti paminklo konkursu, kuriam buvo pateikti 35 darbai, kurio įvyko du ratai, abu Rotušėje ir abu pratęsti. Tada buvo galima pareikšti genialių patarimų, o dabar šaukštai po pietų. Per vėlai atsibudote, „kritike“. Kodėl 34 „gabūs ir rimti“ skulptoriai buvo „eliminuoti“? Labai teisingai pasakė vienas Dailės akademijos profesorius per Labdaros ir paramos fondo V. Kudirkos vardui įamžinti susitikimą su skulptoriais Dailininkų sąjungoje. Tai profesūra kalta, kad nemokoma monumentalizmo, kad šiuolaikinėje skulptūroje klesti visokio plauko instaliacijos. Taigi „gabių ir rimtų“ skulptorių plastinis mąstymas lieka instaliacinis. Monumentalizmo krizė išryškėjo ne tik mūsų konkurse, bet ir Lukiškių aikštės įprasminimo konkurse.

Paminklas gali patikti, gali ir nepatikti. Man, pavyzdžiui, atrodo, kad nereikėjo vandens ir lazerio. Tačiau, užuot burnojus, reikėtų pasidžiaugti, kad tūkstantmečio proga Vilniaus širdyje iškilo vienas didingiausių Lietuvoje monumentų vienai didingiausių tūkstantmečio asmenybių. Ir visa tai – visuomenės iniciatyva ir ištisą dešimtmetį trukusiomis pastangomis. Jeigu to nesuvokiate, tai man jūaų gaila, Kęstuti Šapoka.

Autorius yra  VU Medicinos fakulteto profesorius, Lietuvos MA narys ekspertas, Labdaros ir paramos fondo V. Kudirkos atminimui įamžinti steigėjų pirmininkas

Bernardinai.lt