Rugpjūčio 16 d. minime šv. Steponą (975-1038).

Steponas – Vengrijos karalius. Gimė Grane, tėvų buvo pavadintas Vajku, bet kada kartu su tėvu, kunigaikščiu Geza, krikštijosi pas šv. Adalbertą, gavo Stepono vardą. Būdamas 20 metų jis vedė Bavarijos kunigaikščio Henriko seserį Gizelę, o 997 m. pakeitė tėvą ir ėmė vadovauti Vengrijai. Iš pradžių jo pagonys bajorai priešinosi šalies krikštui, bet Steponui pavyko su jais susitarti. Jis pasiuntė į Romą pas popiežių šv. Anastazijų su prašymu įkurti Vengrijoje bažnytinę hierarchiją ir vainikuoti patį Steponą karaliumi. Popiežius prašymus patenkino.

1001 m. Steponas tapo pirmuoju Vengrijos karaliumi. Valstybė buvo padalinta į vyskupijas, paruoši vietiniai kunigai, o Steponas steigė vienuolynus ir abatijas bei įvedė dešimtinės mokestį, už surinktas lėšas vykdė statybas ir šelpė vargšus. Savo valstybėje jis kovojo su nusikaltimais ir prietarais, suvienijo vengrus į tvirtą tautinę grupę ir panaikino gentis, sukurdamas grafystes. 1031 m. mirė jo sūnus Emerikas, todėl likusią karaliaus gyvenimo dalį vyko karšti giminės ginčai dėl įpėdinystės. Keli sūnėnai netgi kėsinosi į Stepono gyvybę.

Jis mirė rugpjūčio 15 d. ir buvo palaidotas Szekesfehervar'e, tačiau 1083 m. popiežius šv. Grigalius II liepė jo palaikus perlaidoti Kristaus Karaliaus bažnyčioje Budoje. Tos ceremonijos metu Steponas ir Emerikas buvo kanonizuoti. Steponas yra vengrų tautos nacionalinis didvyris ir Vengrijos globėjas. Išliko dešinioji jo ranka, kuri saugoma kaip šventa relikvija, o Stepono karūna – Vengrijos nepriklausomybės simbolis, po Antrojo Pasaulinio karo buvo atiduota saugoti į JAV iždą. Paskutiniu laiku šv. Karaliaus insignijos grąžintos Vengrijai.

„Šventųjų gyvenimai“