Kunigų kongregacijos prefekto kardinolo Claudio Hummes  laiškas pasirašytas rugpjučio 10 dieną, Bažnyčios liturginiame kalendoriuje minint kankinį diakoną šv. Lauryną. Tuo tarpu rugpjučio 4 d. minint Arso kleboną šv. Joną Vianėju, buvo paskelbtas kardinolo Hummes'o laiškas kunigams. Ir laiškas kunigams, ir laiškas diakonams skelbiami šiuo metu švenčiamų Kunigų metų proga.

Bažnyčia vis labiau atranda neįkainojamą nuolatinio diakonato vertę, - sako laiške kardinolas Hummes ir mini dažnus atvejus, kai vizitų Ad limina proga iš viso pasaulio atvykstantys vyskupai, lankydami Kunigų kongregaciją, labai palankiai atsiliepia apie savo diakonus, džiaugiasi jų pagalba, vertina jų įnašą ir deda į juos dideles viltis. Bažnyčia dėkoja nuolatiniams diakonams už pasiaukojimą ir už kokybišką darbą ir kartu ragina juos drąsiai eiti asmeninio šventumo brandinimo keliu, puoselėti specifinį diakoniškąjį dvasingumą. Ir jums, brangieji diakonai, - rašo kardinolas Hummes, - skirtas popiežiaus raginimas, kuriuo jis kreipėsi į viso pasaulio kunigus, neseniai atidarydamas Kunigų metus: „siekite dvasinio tobulumo, nes pirmiausia nuo jo priklauso jūsų tarnystės veiksmingumas“.

Toliau savo laiške kardinolas Claudio Hummes analizuoja du pagrindinius diakono tarnystės bruožus – Žodžio tarnystė ir Meiles tarnystė.

Mes, šventimus priėmę tarnai, Bažnyčiai tarpininkaujant, gavome Viešpaties siuntimą nešti Dievo Žodį iki pat žemės pakraščių, visai kūrinijai skelbti mirusį ir prisikėlusį Jėzų Kristų, jo Karalystę. Ne tik iš kunigų, bet ir iš nuolatinių diakonų Bažnyčia reikalauja, kad jie gerai susipažintų su Apreikštuoju Žodžiu, kad priimtų Kristų taip, kaip dera juo susižavėjusiems ir jį mylintiems mokiniams, kad džiugiai vykdytų savo misiją. Kas nori būti geras misionierius, pirmiausia turi buti geras mokinys, - pabrėžia kardinolas Hummes‘as ir ragina diakonus medituoti Šventąjį Raštą, siūlo Lectio Divina praktiką, taip pat ragina nuolatos papildyti savo teologinę, liturginę, sielovadinę ir bendrą intelektinę formaciją.

Antrasis diakono pašaukimo bruožas ir esminė sudėtinė dalis yra Meilės tarnystė. Bažnyčios vykdomų artimo meilės darbų organizavimas nuo pat pradžių buvo svarbiausias dalykas diakonų tarnystėje. Apie tai labai iškalbiai liudija diakono šv. Lauryno pavyzdys. Jis buvo popiežiaus Siksto II arkidiakonas, tai yra to meto bažnytinės bendruomenės nuosavybės pagrindinis administratorius. „Bažnyčios turtai yra vargšai“ – šventajam diakonui Laurynui priskiriamas šis sakinys. Iš tiesu, kaip tais laikais, taip ir šiandien, - rašo kardinolas Hummes nuolatiniams diakonams, - vargšus mes turime mylėti ypatinga meile, turime juos mylėti taip, kaip Kristus. Diakonas nebūtų diakonas, jei asmeniškai nevykdytų artimo meilės ir solidarumo darbų.

Brangieji nuolatiniai diakonai, - skaitome kardinolo laiško pabaigoje, - Dievas jus telaimina savo meile ir tepadaro jus laimingus vykdant savo pašaukimą ir misiją. Su pasigėrėjimu sveikinu jūsų žmonas ir jūsų vaikus. Jiems Bažnyčia dėkinga už paramą, teikiamą savo vyrams ir savo tėvams, vykdantiems diakono tarnystę. Kunigų metai mus skatina deramai įvertinti nuolatinių diakonų tarnystės svarbą, melstis su jais ir už juos.

Trumpai apie diakonatą

Nors diakono tarnystė tam tikrais esminiais bruožais skiriasi nuo kunigo tarnystės, tačiau ir diakonatas priklauso tai pačiai sakramentinei šventimų tarnystei bei Bažnyčios hierarchinei struktūrai, kurios aukštesnės pakopos yra kunigystė ir vyskupystė.

Diakonato tarnystė siekia apaštalų laikus. Apie jos įsteigimą žinome iš Apaštalų Darbų knygos. Ji taip pat pasakoja apie diakoną Steponą, kuris praliejęs kraują už Kristų tapo pirmuoju kankiniu. Žinome, kaip liudija ir prieš kelias dienas minėto kankinio diakono šv. Lauryno pavyzdys, kad pirmaisiais amžiais diakonato tarnystė buvo labai svarbi, kad būtent į diakonų rankas buvo atiduota visa praktinė artimo meilės liudijimo veikla. Veliau, diakonato tarnystės specifiškumas nudilo.

Prieš Vatikano II Susirinkimą diakonatas iš esmės buvo tik pakopa, tik trumpas etapas prieš kunigystės šventimus. Pirminį spindesį diakono tarnystei nuspręsta grąžinti per Susirinkimą. Greit po jo uždarymo, 1967 metais popiežius Paulius VI paskelbė apaštališkąjį laišką motu proprio „Sacrum diaconatus ordinem“. Juo lotynu Bažnyčioje buvo atkurta nuolatinio diakonato tarnystė, kuriai šventinami ne kunigystei besirengiantys jaunuoliai, bet brandūs vyrai, šeimų tėvai, pasiryžę visą gyvenimą eiti diakono pareigas.

Pagal Vatikano radiją