„Lėktuvas ima leistis“ – tokia informacija agresyviai pasiekia mano sąmonę, negailestingai išplėšdama iš saldaus alpulio: skrydis gan ankstyvas.

Už lango jau nebe vandens Sachara, tvirtai ir putliai dengusi žemę nuo Aukštumų poveikio. Debesys jau virš mūsų, nors lėktuvas vis dar gana aukštai. Ne kartą matytas vaizdas pamažu grąžina į šiapusinę tikrovę: malonioji kelionės dalis baigėsi, o kas toliau? Galvoje negrabiai rezgasi planas, ką teks daryti netrukus, tačiau… Staiga veiksmą sustabdo neįtikėtina nuostabos akimirka: sodriai žali pasėlių, o gal miškų plotai lyg tvarkingi lopai ant močiutės prijuostės dengia ir dekoruoja lyg vos tik sustojusį nerimastingą žemės masyvą.

Kas čia per upė? Ak, kažkada taip puikiai mokėjau geografiją.

Bet juk ta upė tai tik plyšys atsiradęs ledynmečiu, raukšlė žemėje, graužiama nuolat iš kažkur maitinamų vandens srovių.

Prieš akis – tiesiog pirmykštės gamtos fragmentas, judantis lyg sulėtintam kine, nors lėktuvas, žinoma, lekia, kiek gali.

A, štai ir žmonių pėdsakai: jie lyg susibarusi gentis. Įsikūrę būreliais šen ir ten, savo trapiose klajoklių palapinėse raudonais čerpių stogais. Kai kur jie manosi apsistoję taip ilgam, jog net iškėlė vėjo nupučiamus kaladėlių bokštus – daugiaaukščiais vadinamus. Bet čia, iš keleivio kėdės padebesiuos, kaip niekad gerai matyti, kad ir anie klajokliai. Mėgindama įsivaizduoti, kokie kiekiai vandens sudaro žvilgsniu aprėpiamą garų kamuolį prieš mane, gyslose jausdama tuoj tuoj atsidūsėsiančios motinos Žemės gaivalingą gyvybę, imi nejučiomis visai kitaip protauti. Padebesių apžavai? – kužda kritinis protas. Bet juk iš čia žiūrint akivaizdu, jog tie judrūs šapeliai, paskutinieji įsikūrę patogiuos upės slėniuose ar šiek tiek aukštėliau kur prasideda lyguma, yra visiški svečiai, – visi iki vieno.

Atrodo, kad viešnagės vieta jiems puikiai tinka ir šeimininkas, regis, geranoriškas, net nuolaidus.

Mastelis sustambėja. Miestas ten žemai jau smalsiai stebi mus – naujokus šiose vietose. Na ir kas, galvoju sau, mes juk visi tos pačios genties – klajokliai.

O gal nusileidus kojom ant žemės viskas atrodys kitaip?

Visose mokyklose juk moko pasikliauti tik betarpiška patirtimi, kurią gali patikrinti eksperimentu.

Aiman, visas miestas skendi rūke – lyg motina Žemė būtų sumaniusi prasiblaškymui užsirūkyti.

Nežinia, ar nusileidus bus tikrai aiškiau…

Šalia pagyvenęs vyriškis mandagiai pasiteirauja, ar gali paimti mano skaitytą laikraštį. Žinoma, aš nieko prieš, nes visai neplanavau apsunkinti savęs papildomu kroviniu. Vyriškis padėkojo. Lyg būtų už ką. Ne aš gi tas paklodes prirašiau ir netgi prie kiosko nestovėjau.

Mes juk visi savi. Kartais tai būna taip aišku.

Bertos Tilmantaitės nuotrauka

Bernardinai.lt