Bernardas įstojo į benediktinų vienuolyną Citeauxe (iš čia ir cistersų vardas), savo iškalba bei gyvenimo šventumu pagarsėjo bei susilaukė daug pasekėjų. Cistersų regulos vienuolynai greitai plėtėsi: pats Bernardas iki 1148 m. jų įsteigė 60. Jis suteikė vienuoliams mokslo žinių, mokė dirbti žemę, saugoti žmonių kūrybos paminklus. Savo iškalba (laikomas didžiausiu viduramžių pamokslininku) ir pavyzdžiu Bernardas turėjo įtakos visos Europos tikybiniam bei politiniam gyvenimui. Jis buvo Adelardo ir įvairių kitų nukrypimų nuo Bažnyčios mokslo priešininkas, tačiau fizinei kovai su nukrypėliais priešinosi.

1115 m. Šampanės provincijoje, prie Arbe upės, Bernardas įkūrė Clairvaux vienuolyną, pagal kurį pats gavo pavardę. Daugiau kaip 10 metų jis paskyrė savo ordino kūrimui, kurį 1119 m. patvirtino popiežius Kalikstas. Kai 1130 m. Etampes sinode buvo svarstoma, kuris iš dviejų Romoje išrinktų popiežių yra teisėtas, Bernardas pasisakė už Inocentą II ir atkeliavęs į Italiją savo prakalba nugalėjo antipopiežių.

Jis turėjo didelės įtakos savo mokiniui popiežiui Eugenijui III, kuriam skyrė savo veikalą „De Consideratione“ (jį galima vadinti tobulo popiežiaus rankvedžiu). Kai popiežius Eugenijus III paskelbė naują kryžiaus karą, Bernardas 1146-1147 m. sukėlė visą Prancūziją ir Vokietiją. Kryžiaus karui nepavykus, Bernardas užsidarė Clairvaux vienuolyne. Kai jis mirė, jau buvo 350 cistersų vienuolynų, paplitusių po visą Europą.

Kanonizuotas 1174 m. popiežiaus Aleksandro III.

Žinomi 2761 Bernardo veikalai iš įvairių teologijos ir mistikos sričių.

„Šventųjų gyvenimai“