Pastarieji metai buvo gan sėkmingi dviem menininkėms, kurių parodas šiuo metu galima apžiūrėti Vilniuje. Tai – Laura Gabštienė ir Rūta Spelskytė. Abi jos gan aiškiai išsiskiria Vilniaus, o ir Lietuvos meno scenoje ir abiejų pavardės pastaruoju metu tariamos vis dažniau bei vis dažniau rengiamos parodos.

Laura Garbštienė kuria jau gan seniai, jos kūriniai buvo eksponuojami tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Tačiau bene daugiausia atgarsio susilaukė jos paroda “Ką turėčiau daryti, kad vienaragis ateitų ir padėtų galvą man ant kelių” galerijoje “Akademijoje”, surengta kaip “Ladyfest” festivalio dalis. Būtų buvę keista, jei po šios parodos į menininkę nebūtų atkreiptas dėmesys. Taip ir neįvyko – šiuo metu Laura Garštienė – jau galerijoje „Vartai“.

Lauros Garbštienės kūryba – įvairialypė. Ji pasitelkia video, filmo, fotografijos bei teksto medijas, neretai savo darbuose tampa pagrindiniu personažu. Jos kūriniuose gausu lingvistinių manipuliacijų, atsitiktinių sutapimų, sukeliančių subjektyvių emocinių reakcijų.

Šiai menininkei svarbu nuolat išmokti ką nors naujo. Dažnai išmoktieji dalykai tampa jos kūrinių dalimi ar net idėja. Ji fotografuojasi kaip manekenė, važiuoja sniego rogėmis, rašo dailyraščiu, dainuoja nežinoma kalba ir panašiai. Žinoma, to nepakanka. Jos kūriniai – gan sudėtingi ir kartu labai įdomūs. Ji su stebėtinu atvirumu dalijasi savo patirtimis ir kylančiais klausimais, neieškodama galutinio atsakymo.

„Vartuose“ eksponuojamose knygose mediniais viršeliais – specialiai tam išmoktu dailyraščiu menininkė atskiruose puslapiuose rašo vieną ir tą pačią citatą. Tačiau kiekvieną kartą ši citata būna kiek skirtinga – nes pasirinktą tekstą autorė vertė automatine vertimo programa iš skirtingų kalbų.

Videodarbe matome pačią autorę, dainuojančią pritariant muzikantams. Muzikantai groja vokišką meilės dainą, menininkė dainuoja...

Visiškai nesuprantu vokiečių kalbos, bet dainos tekstas – tikrai ne apie meilę. Tai – surinkti politinių kalbų, agitacijų tekstai, įdainuoti vėliau, muzikantams apie tai nežinant. Tai vėlgi savotiška manipuliacija ar jos galimybės atskleidimas bei absoliutus reikšmių nesutapimas, kurio kalbos nemokantis net neįtartų.   

Tiesa, „Vartų“ galerijoje – ne vienos Lauros darbai. Galerijoje toliau tęsiamas projektas „Artscape“, kuriame šį mėnesį pristatomas menininkas iš Portugalijos João Paulo Feliciano. Nuo pat meninės karjeros pradžios jis kūryboje jungia vizualiuosius menus ir muziką. Visi parodoje eksponuojami darbai – muzikos tema. Vieni – begarsiai, provokuojantys garsą įsivaizduoti.

Vienintelis garsinis videodarbas, priešingai, skambant garsams vaizduoja įsivaizduojamu instrumentu grojantį žmogų. O į galerijos sieną sudaužytos plokštelės, rodos, sako, kad muzika – ne plokštelės ir ne grotuvai. Ji yra skambesys mūsų mintyse, įsivaizdavimuose, pojūčiuose.    

Rūta Spelskytė pastaruoju metu taip pat greičiausiai patenkinta rengiamų parodų skaičiumi. Pamažu dirbdama ties būsimu magistriniu darbu, šiomis dienomis ji pristato naują savo kūrinį parodoje „Tai, kas atsitiko liepą Paryžiuje su 126 kvadratiniais metrais rankom spausdintos šilkografijos“.

Rūta – grafikė ir tuo didžiuojasi. Lietuvoje grafikams niurzgiant, kad grafika – merdintis ir niekam nereikalingas žanras, ji mėgaujasi galimybe savo rankomis sukurti atspaudą. Tiesa, pastarąjį ji visada papildo netikėtumais. Šioje parodoje eksponuojama tai, ką ji sukūrė iš 126 kv. metrų agronominės plėvelės, ant kurios atspaustas vienas ir tas pats renesansinio ornamento motyvas.

Nevienodai intensyviai rankomis spaustas ornamentas, susiliejantis į didžiulę lygią plokštumą, sukuria mirguliuojantį, keistą paviršių. Tačiau tai tik kūrinio dalis. Šia plėvele R. Spelskytė aptraukė visą dirbtuvę Paryžiuje. Sienos, lubos, kėdės, lentynos bei kiekviena knyga, buteliai ir aplesinai – viskas kruopščiai įvilkta į audinį. Deja, Vilniuje ji nerado tinkamos erdvės šiam projektui, tad parodoje pristatomos tik nuotraukos ir lyg mažas fragmentas – staliukas su buteliais.

Kaip pagal legendą kažkada meistrai kūrė gintaro kambarį, taip R. Spelskytė sukūrė atspaudo, grafikos kambarį. Pati autorė sako, kad ją domino ne rekordas ar dydis, bet optinis įspūdis. Vientisas ornamentas optiškai tarsi sulygina skirtingus objektus, paverčia juos viena mirgančia plokštuma. Taip pat įtariu, kad šiai menininkei svarbūs iššūkiai. Pačiai sumontuoti veikiantį paratą, pačiai suvaldyti visą dirbtuvės erdvę – tai ne tik idėja, bet ir užsispyrimas, darbas, laikas... Juo smagiau, kad rezultatai – vykę ir verti įdėtų pastangų.

Bernardinai.lt

João Paulo Feliciano “Muzikos pamokos (rekapituliacija), Laura Garbštienė, galerija „Vertai“, iki rugsėjo 4 d.

Rūta Spelskytė, prekybos centras Gedimino 9, IV aukštas, iki rugsėjo 12 d.