Niccoló Machiavelli. Valdovas. Iš italų kalbos vertė Petras Račius. – Vilnius: Vaga, 2009. – 136 p.

Nikolas Makiavelis (Niccolo Machiavelli) – žymus Renesanso politikas ir mąstytojas. Jis rašė politikos, istorijos, valstybės teorijos, karybos klausimais, kūrė grožinius kūrinius. Pirmasis jo viešos veiklos dokumentas – tarnybiniam naudojimui skirtas „Pranešimas Dešimties tarybai apie padėtį Pizoje“. Jame N. Makiavelis nuodugniai svarstė valstybės valdymo klausimą tapusį svarbiausiu jo kūrybos klausimu. Kita darbų grupė - mėginimas literatūrine forma apibendrinti sukauptą politinę patirtį; iš jų paminėtini šie: „Aprašymas, kaip kunigaikštis Valensietis atsikratė Viteloco Vitelio, Oliveroto da Fermo, sinjoro Paolo ir kunigaikščio Gravino Orsinio", „Kaip reikia elgtis su Vai di Kjanos sukilėliais", „Kalba apie apsirūpinimą pinigais" ir kt. (darbai parašyti 1502-1503 m.). Pirmajame iš jų pavaizduotas ryžtingo, veiklaus, bešališko valstybės veikėjo kunigaikščio Valensiečio - Cezarės Bordžos tipas tapo „Valdovo" prototipu. Antrajame veikale N. Makiavelis analizuoja Florencijos nusilpimo ir Valensiečio iškilimo priežastis; jame pirmą kartą pavartota „likimo" sąvoka. Trečiasis veikalas įdomus tuo, kad jo pradžia ir „Valdovo" pradžia iš esmės sutampa; jame nagrinėjamas jėgos ir atsargumo politikoje santykis. Ši problema nuosekliai lėmė kitą N. Makiavelio kūrybos temą, susijusią su karybos reikalais. Šia tema parašytuose veikaluose („Apie karo meną" (1521 m.), „Kastručio Kastrakanio iš Lukos gyvenimas", „Samprotavimai apie tai, kaip tvarkyti Florencijos valstybės karinius reikalus", „Samprotavimai apie Florencijos kariuomenę ir pašauktinus") N. Makiavelis kritikavo samdomosios kariuomenės sistemą, įrodinėjo visuotinės karinės prievolės pranašumą. Politiškai reikšmingi ir N. Makiavelio diplomatinių kelionių metu aplankytų miestų ir šalių aprašymai, iš jų paminėtini: „Apie galų prigimtį", „Prancūzijos įvykių panorama", „Atmintinė tam, kuris vyksta pasiuntiniu į Prancūziją" (parašyti 1503-1510 m.). Jo plunksnai priklauso taip pat grožiniai kūriniai - komedijos „Mandragora" (1520 m.), „Klicija" (1525 m.), nebaigta alegorinė poema „Auksinis asilas" (1512 m.), eilėraščiai, sonetai.

VALDOVAS – tai žymiausias N. Makiavelio kūrinys, pelnęs jam pasaulinę šlovę; su juo yra susijusi pati „makiavelizmo" sąvoka ir vėlesniųjų kartų žmonių sąmonėje susiformavę du nesuderinami autoriaus įvaizdžiai - klastingas, principų neturintis, griežtas politikas ir aistringas tautos laisvės šauklys ir pranašas. „Valdovą" N. Makiavelis parašė 1513 metų liepos-gruodžio mėnesiais (išleistas 1532 m.), prasidėjus aštuonerius metus trukusiai tremčiai. Beveik visi jo kūrybos tyrinėtojai pripažįsta, kad „Valdovą" N. Makiavelis ėmė rašyti nutraukęs „Samprotavimus apie pirmąją Tito Livijaus dekadą", ir tiksliai nurodo, kurioje vietoje „Valdovas" įsiterpia į „Samprotavimus" - tai pirmos knygos XVI-XVIII skyriai, kuriuose kalbama apie „pagedusias" tautas ir valstybes. Tokią temą N. Makiaveliui padiktavo pats gyvenimas: akivaizdų politinio „pagedimo" pavyzdį jis patyrė savo kailiu ir matė tuometinėje Italijoje. „Valdovas" – ne tiek politinė teorija, kiek politinis aktas. Tai raginimas ir kartu mėginimas atgaivinti politinį Italijos gyvenimą. Visi „Valdovo" veikėjai - realūs: arba N. Makiavelio amžininkai, arba anksčiau gyvenę žmonės. Romos imperatoriai, senovės graikai, persai, to meto Italijos veikėjai, Prancūzijos karalius, turkų sultonas, popiežiai – visi vardai įkūnija gyvą istoriją, realią kovą, realius įvykius; visa atlieka konkrečią funkciją ir turi tam tikrą prasmę. Peržengęs ribą, skiriančią teoriją nuo praktikos, N. Makiavelis buvo priverstas pasitenkinti tuo, ką jam davė praktika - politinio avantiūrizmo, mažų ir didelių Italijos tironų praktika. Vienintele politine forma, galinčia sustabdyti degradavimo procesą, autorius laiko monarchiją. „Samprotavimuose" ryškėjanti valstybės gyvenimo koncepcija „Valdove" nėra tokia išsami, organiška ir daugiaplanė. Čia visa politinė energija priskiriama vienvaldžiui valdovui. Tokį N. Makiavelio minčių posūkį galima paaiškinti pakitusiomis jo nuostatomis ir tikslais. „Samprotavimuose" to meto politinę Italijos padėtį jis laikė beviltiškai nusistovėjusia, o „Valdove" mėgina paveikti tikrovę. „Valdovas" tam tikru požiūriu yra utopija, nes N. Makiavelis turėjo užgniaužti abejones dėl savo programos įgyvendinimo; tas abejones jis aiškiai išsakė „Samprotavimuose". Tačiau kartu N. Makiavelis nepasidavė iliuzijai, nenusigręžė nuo tikrovės. Nupiešęs idealaus valdovo paveikslą (Čezarės Bordžos paveikslas gerokai nutolęs nuo realaus prototipo), jis nė minutės neužmiršo, kad tai -idealas, ir nemėgino svajonės vaizduoti realybe. Tai nulėmė kūrinio tragizmą, ypač ryškų XXV skyriaus pabaigoje. Tragizmo kupinas siužetas, vaizdingas stilius, mito elementai suteikia veikalui nepakartojamo meniškumo. Šalia daugelio XVI amžiaus tragedijų „Valdovas" - vienintelė, pasiekianti beveik šekspyriškos jėgos.

Pirmasis mąstytojas, supratęs istorinę N. Makiavelio „Valdovo" reikšmę, buvo G. V. F. Hėgelis. Jis visiškai pateisino N. Makiavelio iškeltą Italijos suvienijimo principą ir vieningos, stiprios valstybės sukūrimo idėją. Todėl ir jo reikalavimas skaityti „Valdovą" istoriškai, siejant jį su konkrečiais to meto Italijos įvykiais, yra aktualus ir reikšmingas.

Bernardinai.lt

Ši knyga „Baltų lankų“ knygyne