Darius Valančius. Šv. Baltramiejus skatina ieškoti tikėjimo iš esmės

Minėdami šv. Baltramiejaus dieną (rugpjūčio 24-ąją), kartais galime nušiurpti dar nesusimąstę apie tikrąjį šios dienos turinį. Atmintyje ataidi prisiminimas apie Baltramiejaus dieną XVI a. vid. Prancūzijoje, kai religinių kovų metu katalikiška Gizų giminė surengė plataus masto hugenotų skerdynes. Tai buvo ta pati – šv. Baltramiejaus diena. Tikriausiai būtume labai prasti istorikai, jei pradėtume mąstyti, kokia netikusi buvo Bažnyčia tuo laiku. Būtume dar labiau netikę teologai, jei pradėtume teigti, jog po konstantiniškojo posūkio, kai krikščionybė tapo svarbia Romos imperijos jėga IV a., Šventoji Dvasia pasitraukė iš Bažnyčios ir sugrįžo... na taip, žinoma, XX a. Tokias nuomones dažnai diktuoja nekompetencija. Šventoji Dvasia niekada nebuvo pasitraukusi iš Bažnyčios, o religinių kovų arena verta įsigilinimo.

Dar šimtmetį po minėtos Baltramiejaus nakties didysis Johanas Sebastianas Bachas pretendavo tapti Drezdeno dvaro Vokietijoje kapelmeisteriu. Protestantas Bachas tuomet buvo vertinamas prieštaringai dėl savo kūrybos šiaurietiškumo, o katalikiškas Drezdeno valdovo dvaras labiau priėmė muzikines sroves iš Italijos. Ačiū Dievui, kad Bachas galiausiai buvo priimtas į minėtą tarnybą – jo muzika tikrai tokia universali, kad gali būti laikoma VISOS krikščionybės turtu, tai tikriausiai irgi norėjo pabrėžti dieviškoji Apvaizda, nuvesdama genialųjį protestantą į katalikišką aplinką. Bet šiuokart svarbiausia, kaip labai buvo susijusios tikėjimo, kultūros ir politikos sferos dar gerokai po Baltramiejaus nakties. Tik XVIIII - XIX a. pokyčiai atnešė naują Bažnyčios būvį, kuriame išryškėjo šiandienai būdingas jos santykis su pasauliu – ji atskira, tačiau intensyviai skelbianti, kas tikriausiai dar labiau prisidėjo prie jos misijos didybės nei buvęs konsensusas, nebeaktualus moderniaisiais laikais. Taigi reformacijos problema, į kurią Katalikų Bažnyčia privalėjo atsakyti, jei siekė ištikimybės Kristui, išsaugoti apaštališkąjį tikėjimą, išjudino ne tik hierarchų ir teologų, bet ir visus kitus sluoksnius. Kova dėl Bažnyčios buvo glaudžiai susijusi su kova dėl atitinkamų politinių sluoksnių ir regionų priklausomybės: ji vyko atsinaujinant Katalikų Bažnyčiai iš vidaus ir kontrreformacijos būdu, būtent kovojant politinėmis priemonėmis.

Taigi – per skerdynes buvo pamirštas tas, kuris šiuokart svarbiausias – pats apaštalas. Nuėję į šv. Mišias šią dieną matysime celebrantą, apsivilkusį raudoną arnotą – ir vėl kraujas, – pasakysite. Taigi... Ir vėl kraujas. Tik šįkart paties apaštalo, pralietas už Kristų, Bažnyčios vienybę, autentiško tikėjimo išsaugojimą.

Ką žinome apie Baltramiejų iš Šventojo Rašto? Vardas minimas keturis kartus, visada kaip vienas iš dvylikos apaštalų. Sinoptinėse evangelijose jis įvardijamas kaip vienas iš dvylikos Jėzaus apaštalų (Mt 10, 3; Mk 3, 18; Lk 6, 14), o Apaštalų darbuose - tuo pačiu būdu: vienas iš Dvylikos, tik šįkart kartu su kolegomis ir broliais apaštalais, besimeldžiantis aukštutiniame kambaryje po Kristaus Žengimo į dangų (Apd 1, 13). Beje, ten buvo ir Marija.

Ką gi turime? Pirmiausia tai, kad Baltramiejus tikriausiai teikėsi mūsų, XXI a. atstovų atžvilgiu būti tylus apaštalas. Jis tiesiog minimas tarp kitų. Kitaip sakant, toks asmuo buvo. Vis dėlto susimąstę atrandame gilą prasmę šioje vieno iš Dvylikos tyloje. Šis Dievo Žodžio liudijimas, kuriuo šventasis Baltramiejus vardijamas kaip esantis tarp kitų apaštalų, natūraliai pabrėžia apaštalų ir visos Bažnyčios, išaugusios ant apaštalinio pamato, vienybę. Atsitiktinumas – pasakysite. Galbūt. Bet Dievo Žodyje, manau, atsitiktinumų nebūna. Baltramiejus yra vienas šulų, kuriuos Išganytojas padėjo kaip gimstančios Bažnyčios pamatus – "Miesto mūrai turi dvylika pamatų, ant kurių užrašyti dvylikos Avinėlio apaštalų vardai" (Apr 21, 14). Dangiškoji Jeruzalė, kurios istorinė išraiška ir veidas yra Bažnyčia, tikėjimu išpažįstama kaip viena, šventa, visuotinė ir apaštalinė, yra paremta Dvylika ir jų liudijimu. Baltramiejus yra vienas iš jų. Čia kyla rimtų klausimų apie apaštalinės įpėdinystės principą ir mūsų santykį su ja, apie tikėjimo tikrumą ir ištikimybę Viešpačiui, kurį pažįstame – taip, autentiškai tik per Bažnyčią. Baltramiejaus šventė negali neiškelti mums klausimo apie apaštalų tarnybos tąsą istorijoje – tai vienas iš tikėjimo ir Bažnyčios išliekamumo garantų. Tikėjimo autentiškumo reikmė taip pat kviečia mus prisiminti, kad tikėjimas nėra subjektyvus reikalas. Jis turi remtis į Apreiškimą ir Tradiciją, antraip visokie subjektyvūs įsitikinimai neturi reikšmės amžinajam gyvenimui.

Baltramiejus buvo vienas iš tų, kurie gyveno pirminės Bažnyčios rūpesčiais. Maža to – jis buvo tarp tų, kurie ypatingu būdu augino ir brandino pirminę Bažnyčią. Baltramiejus tikrai įsisąmonino Išganytojo siuntimą ad gentes, jis tikrai pasitiko ateinančią Šventąją Dvasią ir gyveno ankstyvosios Jeruzalės bendrijos rūpesčiais. Galima tikėti, kad jis tikrai dalyvavo Apaštalų susirinkime Jeruzalėje, kuriame įvyko didžioji Bažnyčios slinktis nuo žydijos pagonijos link. Taigi, Bažnyčia augo pačiame apaštalo asmenyje, jo šventume, tarnystėje, aukoje. Bažnyčia buvo itin su juo susieta, ne tik dabarties, bet ir ateities prasme.

Visa tai atkreipia dėmesį ir į mūsų gyvenimą Bažnyčioje. Dažnai žvelgiame į ją kaip nuo mūsų atsietą dalyką. Tuo tarpu esame pakrikštyti, o susidomėjimas Bažnyčia slepia giluminį mūsų bendrumo su ja jausmą. Bažnyčia bręsta ir vystosi kiekviename iš mūsų, ypač mūsų misijoje, kurią atliekame Bažnyčioje ir pasaulyje. Bažnyčia yra ne tik struktūrinė, bet ir dvasinė, vidinė tikrovė, Kristaus buvimo mumyse tikrovė. Bažnyčios esatis mumyse yra dalis jos kelionės per istoriją, jos egzistencijos mūsų laikais.

Galiausiai istorija nepalieka mūsų be žinių apie šv. Baltramiejų, nors jos, pasirodo, esančios kilusios iš pirminės Bažnyčios nedokumentuotosios atminties ir įamžintos IV a. Bažnyčios istoriko Euzebijaus raštuose: apie Baltramiejų teigiama, jog jis skelbė Evangeliją Indijoje, paskui – Armėnijoje, Laodikėjoje, Mesopotamijoje, Etiopijoje ir kitur. Pirminės Bažnyčios padavimas teigia, jog buvo nukankintas Armėnijoje.

Šv. Baltramiejus pačiu savo buvimu skatina ieškoti tikėjimo iš esmės, autentiškai ir iki galo sekti Kristų.

Bernardinai.lt