Rugpjūtį norisi parašyti apie tai, ko kažkada nespėjau. Grąžinti vadinamąsias skolas. Pavyzdžiui, apie dvi geras grafikos parodas, matytas prieš dvejus metus. Bet tai dėl to, kad tik į dvi tais metais ir buvau nuėjusi. Nes anksčiau labai bijojau galerijų tylos, laiko, praleisto jose, prabangos, savų akių ir galvos bendradarbiavimo. Juolab nėra šios dienos refleksijų – tik atsiversk laikraštį ir pamatysi, kad tūkstantmečio plane – vėl tie pabaisos paminklai, lyg gyventume visiškoj stabų šaly. Štai Marijampolėje renčiamas apie 19 metrų aukščio ir 300 tonų svorio mauzoliejus lietuvių kalbai. Iš aprašo matosi, kad lygiai tokia pat atnaša didybės manijai kaip ir Vytauto kaliausė Kaune, pamynusi net keturias nacijas. Tik šimteriopai didesnė, galbūt matysis iš kosmoso. Ramzis Antrasis čia dėl visko kaltas, nuo jo skulptūrų Egipte kilo ta gigantiškų monstrų epidemija. O juk kalbos neišsaugos raitelis ant raitelio ir stebuklinga kapsulė; vienintelė pagalba kalbai – nevažiuoti iš čia kaip Raseinių Magdėms. Dar, tiesa, nuėjau į „Vartus“, pamačiusi reportažą per „Panoramą“ – João Paulo Feliciano „Muzikos pamokos (rekapituliacija)“. Nieko gero, kaip ir reikėjo tikėtis iš tokio dekadentiško pavadinimo. Sudaužyti vinilai, kuriems nepajunti net gailesčio. Ateini ir trypi, prisiversdama lieji įsivaizduojamą pyktį, nors neima net juokas. Tikini save, kad nuolat grįžti į praėjusį laiką, todėl namie rasi smulkių vinilų gabalėlių basučių paduose. Blogiau už Rembrandtą, į kurio reprodukcijas kaišioji ir kaišioji nosį – kad pasitikrintum, kaip visi mes nublanksime istorijos perspektyvoje. Kad pasimokytum, jog mus privalo kritikuoti kiti, net jei atrodo, kad jie neteisūs, antraip mes visiškai užaksim: sukvailėsim nuo hermetiško subjektyvumo.

Mėgstu sunkias galerijos „Kairė–dešinė“ duris, apkaustytas ofortų plokštelėmis. Jos atsiveria į sterilų kambarį su juodais, K. Malevičiaus kvadratus iš pirmo žvilgsnio primenančiais kitais kambariais ant sienų. Gal tai ir buvo Lidos Dubauskienės grafikos parodos „Kambarys“ koncepcijos dalis. Nors čia visiškai ne tas pats kambarys; parodos salė sklidina šviesos, o kabantieji ant sienų – beveik be prošvaisčių. Grafikos kalba, savo senamadišku įsivaizdavimu, visada laikiau liniją: čia ji vos pastebima, išnyranti tarp skliautų, arkų, juodųjų skylių, pusiau atvertų durų, neaiškaus interjero su foteliu, padžiautų marškinių ir veidrodžio kontūrų. Tamsa ir nedidelis ruoželis šviesos, chaotiškumo įspūdį gilinanti nesavo kambario mitologija. Kambarys stebėtojui anaiptol neatrodo saugus: jis praviromis durimis. Tai sociali užuomina į pereinamą erdvę, daiktais paženklintą teritoriją. Formato kvadratas simbolizuoja tobulybę, quadrum formą – lotyniškai tai reiškia „atitikti tikrovę“. Antroji ekspozicijos dalis – nelyginant Jurgio Mačiūno kvietimas, raginantis svečius į vakarėlį atsinešti „tik juodų ir baltų patiekalų“: būdama spalvotai apsirengusi, čia jautiesi kone išstumta iš konteksto, svetimoji. Juoda ir balta visada pretenduoja į gan kategorišką tikrovės apibrėžtumą, tačiau grafika visa savo prigimtimi juk turėtų niekinti matematinį tikslumą. Grafika – tai, kas trapu, silpna, netaisyklinga: nėra nė vieno tokio paties taško, dėmės, linijos. Parodoje, regis, kaip tik ir buvo svarstoma kalbos idėja, ar tik ne kompiuterinis žodžių dauginimasis. Tai šiame trapiame kambaryje, sakyčiau, o ne penkiaaukščių namų dydžio monumentuose su visa savo drovia tauta ir gyvename.

Kai prieš dvejus metus (vėl per „Panoramą“) pamačiau reportažą apie retrospektyvinę Audriaus Puipos parodą „Akademijoje“, labiausiai susijaudinau dėl to, kad parodė suaugusią dailininko dukterį, ir tas vaizdas nusmelkė tarsi vinilų šukelės paduose. Buvau mačiusi ją prieš septyniolika ar daugiau metų, dar labai mažą: ateidavau į privačias piešimo pamokas pas jos senelį. Mergaitė žaisdavo kitame kambaryje, ne tame, kuriame aš piešdavau natiurmortus su agurkais ir pomidorais, o ant sienų kabojo bent du jos tėvo paveikslai, kuriuos vogčia tyrinėdavau minutėmis tarp piešimo ir trynimo. A. Puipa patinka kone visiems, bet man patinka vien dėl to, kad yra nesistemiškas. Dauguma darbų lyg ir nebaigti, prie jų krapštytasi metų metus: ir jo tikrovė transcendentali, primenanti kosminę čiurlioniškos grafikos beprotybę, statiškame paveikslų nejudrume buitį perauginanti į būtį. (Beje, laikau jį įstrigusį sąmonės tinkle ir kaip vaikiškos Amelijos Urbienės knygelės ,,Aš ir mano seneliai“ iliustratorių. Aštuoniasdešimt devintaisiais tie piešiniai atrodė tarsi photoshopas, kuriuo tuo metu dar net nekvepėjo.) Detalė, priešingai nei A. Švėgždos darbuose, čia nekontempliuojama: ji tik parodo riebų kasdieninės metafizikos grožį, skirtingus žmonių figūrų dydžius saistant ne tiek su Šv. Dvasios pasirodymu, kiek su švelniu šypsojimusi nykstančioms vertybėms. Maudymas – dominuojanti tema, sklidina augančio arba senstančio kūno graudulio, triskart perpiešiamo paūgėjus dukrai. O A. Puipą prisiminiau dėl to, kad kol namie dėjo grindis, mūsų lauko virtuvė ir visa buitis kažkuo priminė jo teptuku iščiustytų interjerų skurdą, jaukų ir juokingą netvarkingumą. Ir sakiau mamai, kad dabar mes gyvename A. Puipos paveiksle, tuo jis galbūt būtų patenkintas, jei tik būtų išgirdęs, prieš repetuodamas svetimus šedevrus.

Dar klausiausi Kasparo Uinsko, irgi iš seno, prieš trejus metus išleisto kompakto su Chopinu – ne dėl interpretacijų, kurių kolekciją nešiojuosi ausyse, o dėl nebanalios atrankos: ne vien valsai, paimti ir kai kurie retesni gabalai. Be to, visada įdomu stebėti, ką viešieji ryšiai iš žmogaus padaro. Na, atlikėjas pirmiausia turi turėti pirštus, o jis juos ir turi. Su fortepijonu elgiasi plastiškai, su Chopinu – ekspresyviai, nors ir be ypatingos aistros (jos ir nereikia, atgyveno). Fenomenologiška CD bukleto informacija: „Nuo pat mažens turėjau potraukį F. Chopino muzikai. Pamenu, kai mokiausi M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje, už durų išgirdau kažką skambinant F. Chopino etiudą Nr. 24. Stovėjau, klausiausi, negalėjau atsitraukti, tačiau durų taip ir neišdrįsau atidaryti. Man Chopino muzika – pati tobuliausia.“ (Keista, Čiurlionkėj visus išmoko viską daryti prieš plauką. Toks auklėjimas, kad ir kaip keista, kartais duoda dešimteriopus rezultatus. Todėl konfliktiškieji jos auklėtiniai ir groja, reprezentuodami lietuvių kompozitorius, nebe Čiurlionį, o Dvarioną. Pirmajam sugroti juk reikia schizo gyslelės, kurią ne kiekvienas turi.) Prieštaraučiau mielam mokyklos laikų konfratrui: mane jautrusis romantikas dabar tik liūliuoja. Stimuliuodavo paauglystėje. Tobulumas vargu ar gali būti menininko įvertinimo kriterijus, nebent jis pabrėžtinai pretendavo dar ir į šventuosius. Bet, žinoma, gražu, ypač prisimenant tą filmą, kuriame George Sand klausėsi Chopino, vogčia palindusi po jo fortepijonu.

Banalu, bet kai bijau lietaus ir perkūnijos, klausausi Alo Jarreau „My Favorite Things“. O vaikystėje lįsdavau į spintą. Mamos rūbai, suknelės ir sijonai, veidu tamsoje jaučiami jų gofruoti paviršiai, lietimasis prie medžiagos – kažkaip ramindavo; dabar jau nekartočiau to judesio, nes ir taip žinau, ką patirčiau. Atrodytų, kad mus sukuria lietaus vėsa, ryškios kiemo gėlynų spalvos vaikystės piešiniuose, slyvų ir kriaušių kvapas, likusieji mergaitizmai-sentimentalizmai. Reikia atsitolinti, kad vėl priartėtum ir suprastum ką nors naujo.

"Šiaurės Atėnai", www.culture.lt

Šiaurės Atėnai