„Buvo dvidešimt pirmas amžius, turėjome vardų, dažų, laisvių, ir niekas nieko nenorėjo pasakyti”, – toks užrašas ant sienos Vilniaus senamiestyje jau kuris laikas verčia krūpčioti jautresnius kultūrai praeivius.

Visi žinom, kad tai, kas parašyta ant sienų, – nebūtinai tiesa. Bene labiausiai šioje situacijoje mane žavi užrašo lokacija: tarp Vilniaus dailės akademijos (profesionaliojo meno šventovės) ir Užupio „Galeros“ – vienos chaotiškiausių ir nerūpestingiausių kultūrinių vietų Vilniuje. Šioje vietoje dažnai norima pasakyti tiek daug, kad net sunku įsiklausyti ir suprasti, tad telieka „gaudyti“ bendras nuotaikas. Galbūt dėl to į „Galerą“ užeiti visada laikas.

„Galeros“ viduje rodoma švedės Mia Larsdotter fotoparoda „Priklausomybė – galimybė“. Nuoširdžios kasdienybės fotografijos papildomos taikliais ar poetiškais pavadinimais, bendra parodos ekspozicija, kaip ir dera Užupiui, - lengvai chaotiška.

Autorė – fotožurnalistė, jos paroda turėtų patikti gyvenimiškos dokumentikos mėgėjams bei „prijaučiantiems“ Užupio menininkų dvasiai, konstitucijai ir pasaulėžiūrai.

Pavyzdžiui, fotografija pavadinimu „Mylintis katę žmogus gauna paguodą“:

Arba – „Teisė suprasti tautybę yra reliatyvi arba „Lietus Lietuvoj““:

„Galeroje“ vyko ir Užupio tapybos pleneras. Jo „rezultatai“ – keturi (Pauliaus Arlausko, Danieliaus Rusio, Sauliaus Kruopio, Vyganto Vėjo) paveikslai eksponuojami ant Užupio konstitucijų sienos Paupio gatvėje. Pasak spaudos pranešimo, „menininkai perteikia savitą požiūrį į Užupyje vykstantį gyvenimą“.

Lankydama šiuos paveikslus daugiausia galvojau apie tai, su kokiu gražiu atkaklumu Užupio menininkai kalba apie menišką, kūrybišką, savitą Užupį net šiandien, kai iš pavojingo, žavingai apgriuvusio ir pigaus, (todėl menininkų mylimo) rajono, šis virto brangių ir labai brangių apartamentų rajonu, kurio „meniška aura“ dar kilsteli pastarųjų kainas. Tačiau gal tai tėra dar vienas įrodymas, jog aplinkinį pasaulį kuriam visų pirma savyje. Užupis šių keturių menininkų darbuose – gyvas, būtinai kažkur slepiantis paslaptį ir, žinoma, prieštaringas. Užupis, kurio nemato prabėgantys vestuvininkai ir sunkiai užklysta atsitiktiniai praeiviai.

Kita pakankamai prieštaringa vieta Vilniaus mieste – „Kultflux“ platforma (ta, kur Neries krantinėje prie Mindaugo tilto). Ketvirtadienį čia atsidarė paroda „Tapatybę lemia kiekybė“. Nepriklausomos kuratorės iš Šanchajaus Irinos Pavlov ir Eglės Mikalajūnaitės (Nacionalinės dailės galerijos informacijas centras) kuruojamoje parodoje dalyvauja penki jauni Šanchajaus menininkai - Lu Yang, Yuan Chongyin, Zhu Shengfei, Yu Ji ir Deng Yeming - kurie pristato kūrinius, skirtus Šanchajui - vienam didžiausių pasaulio megapolių bei jų gimtajam miestui.

Parodoje – keturi darbai, visi jie sukurti specialiai Vilniaus ekspozicijai. Tiesa, vientisa ekspozicija ši paroda pasigirti negali – kūriniai išsibarstę ir pasislėpę tarp vyninės staliukų ir kėdžių, dėmesį stipriai trikdo ir didžiuliai langai bei maža erdvė. Tačiau tokia jau šios vietos specifika, o charakteringų vietų Vilniui labai trūksta.

Lengviausiai pastebimas ir vizualiausias parodoje – videodarbas, fiksuojantis žmonių judėjimą Šanchajaus metro. Megapolio kasdienybė ramios Neries krantinėje atrodo beveik nereali. Nežinau, ar menininkai ir kuratorės apskaičiavo ir šio kontrasto įtaką žiūrovams, bet vien dėl jo trumpam užsukti į „Kultflux“ – verta.

Bernardinai.lt