Rugsėjo 1 d. minime šv. Egidiją Abatą (gyv. apie VI-VII a.).

Pranciškonų šeimoje vardas Egidijus labai žinomas, išgarsintas daugybės palaimintųjų ir šventųjų, iš kurių labiausiai žinomas Egidijus (minimas balandžio 23 d.) - trečiasis Pranciškaus kompanionas, nuoširdusis ir dorasis brolis Egidijus, kuris, kad ir dirbdamas suniausią darbą, neprarasdavo džiaugsmo ir sąmojo.

Tačiau šiandienos šventasis, labai populiarus Prancūzijoje, nepriklauso pranciškonų šeimai ir gyveno daug anksčiau nei šv. Pranciškus. Epocha, kurios metu gyveno abatas Egidijus (prancūziškai Gilles), nėra labai gerai pažįstama. Kai kurie istorikai šį Egidijų tapatina su Egidijimu, kurį VI a. pradžioje šv. Cezaris iš Arlio išsiuntė į Romą, kiti teigia, kad jis gyvenęs pusantro šimto metų vėliau, treti sako, kad jis mirė  tarp 720 ir 740 metų.

Legendos šiuo atveju nesuteikia tikresnių žinių. Tarp įvairių epizodų, pasakojančių apie šventojo gyvenimą, vienas žymesnių yra tas, kurį randame dviejuose Šatro katedros vitražuose, kuriame vaizduojamas šv. Egidijus aukojantis mišias ir suteikiantis atleidimą nuo nuodėmės imperatoriui Karoliui Didžiajam (768-814), kurios karalius neišdrįso išpažinti jokiam kunigui.

Šventojo kapas, esantis Nimo (Prancūzija) regione, gausiau imtas lankyti Merovingų epochoje, nors ant jo nebuvo jokio išorinio užrašo iki pat X a., to meto, kai buvo sudarytas šventojo gyvenimas, apipintas pamaldžių istorijų stebuklais.

Tarp pasakojimų, kurie labiausiai išpopuliarino šventąjį, vienas garsesnių yra apie elnę, Dievo pasiųstą pamaitinti savo pienu pamaldų atsiskyrėlį, kuris gyveno atsitolinęs nuo žmonių bendruomenės miške jau ilgus metus.

Vieną dieną elnė pakliuvo į karaliaus surengtą medžioklę. Karališkasis medžioklis persekiojo ją, tačiau kai paleido strėlę, nepamatė, kad išsigandęs gyvūnas jau buvo prisiglaudęs prie atsiskyrėlio kojų. Taip strėlė, skirta prijaukintam žvėreliui nušauti, užkliudė atsiskyrėlį.

Šio įvykio pabaigą galima nuspėti: karalius, tapęs Egidijaus draugu, prašydamas atleidimo, padovanojo jam visą teritoriją, kurioje vėliau išaugo didelė abatija. Ten gerasis atsiskyrėlis, praradęs savo vienatvę, galėjo džiaugtis augančia vienuolių bendruomene, kurios abatu ir tapo Egidijus.

Egidijaus Abato kultas plačiai išplitęs Prancūzijoje, Belgijoje ir Olandijoje, kur į jį kreipiamasi prašant užtarimo prieš karščiavimą, baimę ir pamišimą.

Bernardinai.lt