Užvakar viena televizija parodė, mano galva, užsakytą laidą (tiesa, be užsakymų nuorodų) apie naujai iškeptą europarlamentarą Viktorą Uspaskichą.

Laidoje Lietuvą Europos Parlamente kompromituojantis jos atstovas besipuikuodamas ir kiek pašnirpšdamas nosį pasakojo, kuo dabar užsiima ir kokie vargai jį spaudžia – vargšas niekaip negali išsirinkti sau buto Briuselyje. Jau aštuonis savo agento pasiūlytus variantus atmetė, nes tos standartinės patalpos, kuriose gyvena kiti Lietuvos atstovai, jam per prastos. Jis įpratęs gyventi komfortabiliau.

Dar Lietuvos europarlamentaras (šis statusas laidoje buvo nesyk iškilmingai pabrėžtas) pasakojo, kad nori gyventi laisvai (tuo metu kadre V. Uspaskichas vandens dviračiu blatnai šokinėjo per bangas ir dideliu greičiu važinėjo po tiltu) ir daryti, ką nori, be jokių suvaržymų. O rytais jau daug metų kiekvieną dieną pradeda persižegnodamas ir sukalbėdamas trumpą maldą. Kaip supratau, Dievo malonės prašoma tam, kad būtų galima gyventi, kaip noriu. 

Laida pasirodė užsakyta todėl, kad žurnalistė taip ir nepaklausė pono europarlamentaro: ką jis mano apie Generalinės prokuratūros Europos Parlamentui nusiųstą prašymą panaikinti V. Uspaskicho neliečiamybę? Regis, jei žurnalistė net ir perdėtai simpatizuoja tam žmogui, gerbdama savo žiūrovus, neturėjo niekaip nutylėti tokio pirmojo atvejo Lietuvos istorijoje. Pagaliau galėjo savo herojui suteikti puikią progą sunešioti tuos prokurorus v puch i prach.

Bet po laidos liūdna buvo ne todėl – tokiems užsakymams turime išsiugdę storą imunitetą, esame matę gerokai brangesnių pirkinių žiniasklaidoje. (Atrodo, pernai vienas su rusų piniginiais srautais labai susijęs bankininkas, taip pat dažnai stebinantis Lietuvą savo hedonistiniais užmojais, nusipirko net visą šokių laidų serialą, kurį, suprantama, ir laimėjo. Tiesa, žiūrovams visuotinai švilpiant dėl tokios akivaizdžios apgaulės.)

Liūdna laidoje apie V. Uspaskichą buvo matyti ką kita – kaip gilios krizės metu lietuviškos politikos, verslo, sporto, žiniasklaidos, pramogų viršūnėlės plaukė į europarlamentaro penkiasdešimtmetį Kėdainiuose, kaip nuoširdžiai sveikino jubiliatą ir kaip krykštavo prieš kameras – jei čia dalyvauju, vadinasi, esu viršūnėlė, „vierchas“.

Pirmasis prezidentas su prezidentiene, Seimo pirmininkas su pirmininkiene, visokio plauko seimūnai, kultūros ministras, garsiausias rūbų dizaineris, legendinis krepšininkas, netgi dvasininkas iš Rusijos... Kas juos visus subūrė čia? Pagarba buvusiam suvirintojui, „Gazpromo“ pakeltų kainų (per tarpininką) už dujas Lietuvai dėka tapusiam vienu iš turtingiausių Lietuvos verslininkų? Pagarba pinigams, įtakai? Smalsumas neįtikėtinai įmantriems patiekalams ir scenos pasirodymams – paprasčiau šnekant, puotai maro metu? Padėka už kažkada gautas pašalpas, labdaras, honorarus vokeliuose – pinigai juk nekvepia? Padėka už pripažinimą (pakvietimą) – dar viena galimybė pasipuikuoti prieš kameras ir suvokti save kaip elito dalį? O gal tiesiog nuogas piniginis interesas?  

Negi visi tie šeši ar septyni šimtai išsidabinusių svečių nieko negirdėjo, kaip atsirado tie pasakiški turtai? Apie V. Uspaskichui iškeltą baudžiamąją bylą dėl partijos finansinių machinacijų, juodąją Darbo partijos buhalteriją, nesumokėtus milijoninius mokesčius, apie Generalinės prokuratūros Europos Parlamentui nusiųstą prašymą atimti V. Uspaskicho neliečiamybę? Nieko negirdėjo apie padirbtą aukštosios mokyklos diplomą? Apie atlyginimus vokeliuose „Krekenavos agrofirmoje“ ir sveikatą bei darbą praradusią darbininkę Dalią Budrevičienę? Apie „Gazpromo“ tarpininkės Lietuvoje „Jangilos“ „išplautus“ šimtus milijonų? Kad Valstybės kontrolė nustatė, jog su tuomečiu Seimo Ekonomikos komiteto pirmininku V. Uspaskichu ir Seimo vicepirmininku Alfredu Pekeliūnu susijusios įmonės „Krekenavos agrofirma" bei „Krekenavos mėsa" 2003-2004 metais gavo beveik 8 mln. litų daugiau Specialiosios žemės ūkio ir kaimo plėtros paramos programos (SAPARD) lėšų, nei galėjo gauti? Neskaitė, kodėl V. Uspaskichas buvo priverstas palikti ūkio ministro, o vėliau ir Seimo nario vietą, kaip slapstėsi nuo Lietuvos teisėsaugos „Gazpromo“ kvartale, netoli Kremliaus, kaip jį globojo Rusijos specialiosios tarnybos, kaip šmeižė Lietuvą, rengdamas Maskvoje spaudos konferencijas?

Ką tokiais savo liaupsinimais V. Uspaskichui norėjo pasakyti prezidentas Algirdas Brazauskas, Seimo pirmininkas Arūnas Valinskas, kultūros ministras Remigijus Vilkaitis? Kad jiems visai dzin, su kuo ir kada bičiuliautis, visai dzin, kad į valstybės biudžetą nesumokami milijonai mokesčių?

Manau, kad būtent taip – nes patys yra nuskambėję panašiose istorijose su „Draugystės“ viešbučiais, galimai nesumokėtais mokesčiais, klastojamais parašais ir turto bei pajamų deklaracijomis.

Labai liūdna, bet tenka pripažinti, kad ir devynioliktais nepriklausomybės metais mūsų politiniam, kultūriniam ir visokiam kitokiam elitui svarbu ne kaip įsigyti pinigai, bet kiek jų turima, mokesčių nuslėpimas ar pinigų išplovimas yra visus vienijantis bendras reikalas, o kažkoks elementarus garbės ar orumo supratimas – tik bereikšmės nedemokratiškos sąvokos. Ką jau ten tokios krikščioniškos banalybės kaip puikybės – didžiausios nuodėmės – demonstravimas visuotinės krizės metu ar džentelmeniški papročiai nepaduoti rankos už nedžentelmenišką poelgį. Apie ką jūs čia moralizuojate, ponai draugai? Jūs prieš gyvenimą, kaip noriu ir su kuo noriu?

Trys liūdnos išvados po šios laidos – baliaus.

Pirmoji – V. Uspaskichas į savo puotą pakvietė įvairiausių politinių pakraipų atstovų (garbė čia neatvykusiai vienintelei parlamentinei partijai – Tėvynės sąjungai) ir pasistengė kuo plačiau tai paskelbti per žiniasklaidą, idant parodytų savo bylos prokurorams ir teisėjams reikšmę ir galią. Koks dar Lietuvoje žmogus galėtų pasisamdyti Seimo pirmininką, – taip baliuje juokavo (iš savęs šaipėsi?) dabartinis Seimo pirmininkas. Mums belieka pridurti: kas dar be V. Uspaskicho gali sau leisti viešai kilnoti prezidentienę ir bučiuotis su Seimo pirmininkiene? Paprasčiau sakant, už didelius pinigus pabandyta nusipirkti laisvę ir garbę – ir bent jau antrasis tikslas tą vakarą buvo pasiektas.

Antroji išvada – jei V. Uspaskichas būtų nuteistas laisvės atėmimu, nė vienas iš ten jį viešai liaupsinusių žymių veikėjų neaplankytų jo kalėjime.

Trečioji – kolchozinės dvasios (vogti iš kolūkio yra teisinga) neišgujome per du laisvės dešimtmečius. Neįsivaizduoju, kaip ši valdžia ar opozicija kada nors suvaldys šešėlinę ekonomiką ir naujosios Lietuvos istorijoje pirmą kartą patvirtins nedeficitinį biudžetą, jei ir toliau visuomenė toleruos tokią politinio elito parodomąją pagarbą mokesčių slėpimams ir nesąžiningumui. Tai nieko gero nežada eiliniam mokesčių mokėtojui nei krizės, nei pokriziniu laikotarpiu. Paprasčiau sakant, visapusis nemoralumas, dangstantis liberalizmu ar krikščionišku atlaidumu,  tai mūsų elito skiriamasis bruožas - dzin.

Bernardinai.lt