Radvilų giminė paliko ryškų pėdsaką Lietuvos valstybės ir kariuomenės istorijoje – šeši giminės atstovai skirtingais laikotarpiais buvo LDK didieji etmonai: kunigaikštis Jurgis Radvila (nuo 1531 iki 1541 – LDK didysis etmonas), kunigaikštis Mikalojus Radvila Rudasis (1552–1553, 1556–1566, 1577–1584), kunigaikštis Kristupas Radvila Perkūnas (1589–1603), kunigaikštis Kristupas Radvila (1635–1640), kunigaikštis Jonušas Radvila (1654–1655), kunigaikštis Mykolas Kazimieras Radvila Žuvelė (1744–1762). Šiandien Lietuvos didžiosios kunigaikštystės (LDK) didikų – Radvilų giminės atstovų palaikai iš Vilniaus perlaidojami prie Dubingių piliakalnio (Molėtai), kur nuo XVI amžiaus buvo Radvilų šeimos rezidencija. Šia proga siūlome rašinį apie dviejų Radvilų giminės atstovus.

Savaip prie Tūkstantmečio kultūrinės programos prisidėjo lenkų restauratoriai, atkūrę Karaliaučiaus katedroje Onos Marijos ir Boguslavo Radvilų paminklinę lentą. Kartu su mūsų tautiečių darbais Dubingių piliavietėje tai bus gražiausias jubiliejinių metų pagerbimas Radviloms – bene žymiausiai giminei tarp lietuviškojo valstybingumo saugotojų.

Ne vienam šiuo metu apsilankiusiam Karaliaučiaus Knypavoje (ech, kada gi Lietuvos ir Prūsijos nebeskirs Melno siena?) ir regėjusiam tą Radviloms skirtą akcentą, iškilo klausimas: kokiais keliais anuomet, dar prieš didįjį marą, mūsų magnatų šeima atsidūrė Brandenburgo kiurfiurstų valdomoje Prūsijoje, kur Boguslavas tapo aukščiausio lygmens pareigūnu – šalies administratoriumi?

Istorijos megėjams mūsų didikų genealoginio medžio pažinimas gali atnešti  įvairių malonių netikėtumų. Daugelio Radvilų namų atstovų, ypač kunigaikščio Boguslavo ir jam labai artimų abiejų Jonušų – tėvo ir pusbrolio, istorijos intriguojančios, tad jas skaitai tarsi Diuma (tėvo) romanus. Juolab kad jie ir gyveno muškietų ir muškietininkų epochoje, jiems gyvenime teko bendrauti su daugeliu to meto Europos veikėjų, vėliau prancūzų rašytojo valia tapusių jo patraukliųjų romanų veikėjais. Todėl retsykiais ir pamąstai: ar nevertėtų vietoje algų mokėjimo Istorijos instituto nikžentaičiams ir laurinavičiams tuos pinigus geriau skirti ne lietuvių kalba  rašytoms biografijų studijoms versti.

Rokošninko sūnus

 

Yra išlikęs pasakojimas: kunigaikščiui Boguslavui šiek tiek ūgtelėjus, jo dėdė Kristupas, kuriam brolis Jonušas Radvila testamentu pavedė našlaičio auklėjimą, pasiėmė berniuką į Krokuvą – kad pristatytų karaliui.

Nors auklėtojai nuoširdžiai stengėsi, bet berniukas rūmuose nė už ką nesidavė parklupdomas (kaip šiandien sakytume – pagal protokolą) priešais valdovą. Sako, tada karalius nusijuokęs sudrausmino auklėtojus: „Argi nematote, priešais jus – rokošninkas.“

Jei taip ir buvo, tai karalius tokiais žodžiais aplinkiniams priminė audringą Boguslavo tėvo jaunystę. Paprastai gidai Vilniuje LDK pataurininkį Jonušą pamini Senamiesčio centre, pasakodami piršlybų istoriją, vos nevirtusią pilietiniu karu. Kai sostamiestyje priešpriešiais buvusiuose rūmuose Radvilos ir Chodkevičiai languose išstatė patrankas, kai pulkai muškietininkų budėjo apskritą parą. Mat Jonušas Lietuvos Brastoje pasipiršo Sofijai Olelkaitei, Algirdo sūnaus Kijevo kunigaikščio Vladimiro provaikaitei, Slucko ir Kopylio tėvonijų paveldėtojai, turtingiausiai amžiaus nuotakai, o jos globėjams Chodkevičiams nebuvo priimtina Sofijos turtais galinguosius Radvilas dar sustiprinti. Karas dėl piršlybų buvo numalšintas tik karaliaus pastangomis.

Lenkiška Rokošininko (maištininko) pravardė Jonušui prilipo po to, kai jis, susipykęs su karaliumi Zigmantu III Vaza, 1606 m. dalyvavo  vadinamajame Mikalojaus Zabžidovskio lenkų šlėktų šurmulyje (rokoše). Bet ar tik menamos bajorų laisvės rūpėjo šiam Vilniaus vaivados ir didžiojo etmono Mikalojaus Radvilos Rudojo anūkui? Jo tėvas buvo Kristupas Mikalojus, taip pat garsus karvedys, gavęs Perkūno pravardę, o motina Kotryna net dviejų karvedžių – Konstantino Ostrogiškio (Orša) ir Jono Tarnovskio (Obertynas) palikuonė. Jo svainis buvo Leonas Sapiega.

Todėl čia reikėtų kalbėti ir apie tai, kad Radvila Rudasis savo palikuonims paliko ne tik Šventosios Romos (Princeps Sacri Imperii Romani) imperijos insignijas, bet ir bažnytinės bei kultūrinės reformacijos valstybėje idėją. Paliko mąstymą, nuo kurio Dubingių/Biržų linijos Radvilos taip niekad jau ir nebepasitraukė. Mąstymą, kuris atsispindi net testamente: skirdamas sūnaus globėju brolį Kristupą, Jonušas pastarąjį raštu įpareigojo jaunuolį siųsti mokytis ne į Italiją ar Ispaniją (katalikiškus kraštus), bet į Vokietiją ir Nyderlandus, iš kur plito naujo tipo santykiai, statybos ir meno, karybos ir jūrinės kultūros žinios.

Po bevaikės pirmosios žmonos Sofijos mirties, intrigų nepakentęs Jonušas 1608 m. apleido Lietuvą. Išvyko į Fonteblo, Prancūzijoje. Ar tai buvo kelionė tikintis pagalbos Lietuvos protestantams?

Šiaip ar taip bajoriškųjų laisvių sargas po kurio laiko atsidūrė Berlyne, protestantiškame Brandenburgo elektorių Hohenzollernų dvare, kur 1613 metais pasipiršo jų dukrai  Elizabetai Sofijai bei ją vedė. Ši buvo Barboros Jogailaitės proanūkė, taip pat karaliaus Kazimiero Jogailaičio ir Elžbietos Habsburgietės vaikaitė. Galingiausios Lietuvos giminės atstovas užėmė naują puikią politinę platformą – jo ainiai įgavo teisę dalyvauti tiek Abiejų tautų respublikos (ATR), tiek vokiečių Romos imperijos seimuose. Per žmoną Jonušas susigiminiavo su karaliumi Vladislovu IV Vaza, Šv. Romos imperijos imperatoriumi Ferdinandu II Habsburgu, elektoriumi Liudviku VI Vittebachu, Ispanijos karališkąja šeima.

„Didžiuoju Brandendurgo elektoriumi“ vadintas Fridrichas Vilhelmas (jis buvo ir Prūsijos valdovas) pagal žmonos liniją buvo Jonušo proanūkis; Danijos karalius Frederikas III buvo jo dukros iš antrosios santuokos – Onos Katerinos sūnus. Giminystės saitai Jonušą susiejo ir su Švedijos karalienėmis Kristina bei Hedviga Eleonora.

Dar iki Jonušui įsigyjant nekilnojamojo turto brandenburgiečių žemėse, 1620 m. gegužės 5 d. Dancige išsinuomotame name gimė sūnus, pagal liuteroniškas apeigas pakrikštytas Boguslavu. Žinoma, kad naujagimio krikštatėvis buvo Bohemijos karalius Fridrichas V. Kaip prasidėjo jaunojo kunigaikščio auklėjimas – kiek jis vaikystės metais jautėsi Romos imperijos bajoraičiu, kiek Abiejų Tautų Respublikos atstovu – būtų įdomi studija apie vėlyvųjų viduramžių pilietinės sąmonės formavimąsi.

Lietuvos magnatų namuose egzistavo tradicija tėvo netekimo atvejais skirti testamentinius globėjus. Tuomet, kaip minėta, Vilniaus kaštelionas Jonušas sūnaus Boguslavo globėju paskyrė brolį Kristupą, Vilniaus vaivadą ir didįjį etmoną, o pats netrukus mirė. Vykdydama jo valią, našlė sūnų Boguslavą atvežė dėdei į Vilnių, kuris nuo tol daug jėgų skyrė tolesniam jaunuolio ugdymui. Žinoma, kad Boguslavas vaikystėje draugavo su Lietuvos bajoraičiais, pavyzdžiui, kurį laiką buvo pas Jono Oginskio vaikus jų tėvonijoje Uogintuose. Mokėsi Radvilų mokyklose Kėdainiuose ir Vilniuje. Kartu su dėde lankė Biržus, gyveno Radvilų pilyje, Dubingiuose. Sulaukęs pilnametystės, Ašmenos paviete išrinktas atstovu į Seimą, bet netrukus per Dancigą išvyko pirmon kelionėn į Vakarus semtis mokslo žinių ir europinio civilinio bei karinio gyvenimo įgūdžių.

Pirmosios ir antrosios kelionės į Vakarus metu jis mokėsi Nyderlanduose, kovėsi kunigaikščių Oraniečių kariuomenėse prieš Ispaniją, lankėsi Briugėje, Gente, Utrechte, Hagoje, kituose kultūriniuose centruose bei politinių įvykių židiniuose, įsivėlė į dvikovą su kunigaikščiu Talmontu, Paryžiuje buvo priimtas kardinolo Mazarinio ir paties karaliaus.

Boguslovą į Vakarus išlydėjęs Lietuvos protestantų ramstis dėdė Kristupas jo nebepamatė. Sūnėnas tik trumpam 1641 m. paršuoliavo į Lietuvą, į Vyžuonas, priklaupti prie kapo, kur dėdė palaidotas.

Didžiojo etmono bendražygis

 

Kunigaikštis Boguslavas, kaip Lietuvos valstybininkas, vietą istorijoje užsitarnavo bendromis idėjomis  ir veikimu su pusbroliu Jonušu Radvila. Dėl jų politinės pozicijos lenkų literatūrinėje tradicijoje ir istoriografijoje jiedu (kaip ir ne vienas jų giminėje) įvardijami kaip Liublino unijos griovėjai ir  Abiejų Tautų Respublikos išdavikai.

Tradiciškai Radvilų genealoginis medis skiriamas į tris atšakas: Dubingių/Biržų, Nesvyžiaus/Olykos ir anksti užgesusią Medilo/Raigardo liniją. Savarankiškiausi lietuviško valstybingumo, o šiuolaikiškai šnekant – vakarietiškos orientacijos atstovai buvo Mikalojaus Rudojo palikuonys, kurie ir kaip giminė užgeso jau už Lietuvos ribų, Brandenburgo-Prūsijos valstybėje. Tačiau, matyt, atskira šaka reikėtų laikyti ir vėlesnę, iš nesvyžiškių išsirutuliojusią, nuo Boguslavo Frederiko ir Antano Henriko Radvilų prasidėjusią giminės liniją, vadinamą vokiškąja. Plačiau ji žinoma dar ir tuo, kad Vokietijos valstybei padovanojo rūmus, pagarsėjusius jau naujaisiais laikais, kurie paprastai vadinti Reicho kanceliarija.

Pusbrolis Jonušas buvo Boguslavo globėjo tikrasis sūnus. Tad suprantama, abiejų jaunuolių auklėjimas ir nuostatos buvo panašios. Tik skirtingai nuo pusbrolio, iki olandiškos karybos studijų Jonušas kruopščiai mokėsi nebe Utrechto, o Leipcigo ir Leideno universitetuose. Grįžęs į Lietuvą kovos krikštą gavo tėvo karo stovykloje, prie Smolensko. Bet Respublikos gynybinė situacija XVII amžiaus viduryje sparčiai blogėjo. Vaizdžiai kalbant, šalis buvo ištisinė karo stovykla: vakaruose tęsėsi Vazų dinastiniai karai su Švedija, iš rytų pusės Maskovija Lietuvos žemes atakavo savo gausiomis armijomis; susipykę su Lenkija ir sukilę B. Chmelnickio vadovaujami kazokai pasitelkdavo ir totorių ordas. Buvo laikotarpis, kai priešai puolė vienu metu iš visų pusių. Lenkų istorinėje tradicijoje – tai Tvano laikmetis.

Tokiomis sąlygomis tapęs Lietuvos kariuomenės vadu, etmonas Jonušas nuskubėjo į pagalbą lenkams. Įvairiuose mūšiuose įveikė kazokus, užėmė  jų tvirtoves, tarp jų ir Kijevą. Tačiau tuo karas nesibaigė. Maskva kurstė sukilimo plitimą į gudiškąsias žemes, provokuodami religinę įtampą pravoslavijos gynimo šūkiais. Kautynių gausa išretino Jonušo karių gretas. Boguslavas į daugelį mūšių siuntė savo lėšomis surinktus profesionalių samdinių – vengrų ir vokiečių karių būrius. Buvo tapęs karaliaus Jono Kazimiero gvardijos generolu.

Abu pusbroliai kiek ilgiau bendravo stovykloje ties Minsku, gal tuo metu konsultavosi ir su Lietuvos bajorų lyderiais. Su aštuoniais tūkstančiais karių Jonušas prie Šklovo siekė pakartoti Oršos žygdarbį – išblaškyti atslenkančią aštuoniasdešimties tūkstančių Trubeckojaus rusų ordą. Bet į Vilnių jau pasitraukė tik su penkių tūkstančių karių likučiu. Tokiomis aplinkybėmis buvo užmegzti ryšiai su Magnusu de la Gardi ir Kėdainiuose sudaryta Lietuvos bajorijos atstovų unija su Švedija. Nors tokiam žingsniui pritarė ir uniją pasirašė daug Lietuvos dvasininkijos ir bajorijos atstovų, lenkiškoje tradicijoje ji siejama su asmeninėmis Jonušo ambicijomis sugriovus Liublino susitarimus tapti Lietuvos karaliumi. Visgi pati Kėdainių sutartis aiškiai nusakė tikslą: neprarandant Lenkijos suvienyti Lietuvos ir Švedijos pastangas prieš Maskvos grėsmę. O kas buvo tikrąja grėsme tuomet sparčiai augusiai Švedijos galybei, atrodo, nesuprato ir pats jos karalius Karolis X Gustavas.

Šiandieną begalime tik spėlioti, ką vienu ar kitu laikmečiu saugodami Lietuvos valstybingumą mąstė Radvilos, kiti bajorijos elito protai. Aišku yra tai, kad nuolatiniuose karuose su Maskovija, pasiuntinybėse į ją, jie galėjo iš arti gerai pažinti ir įvertinti, koks potencialas kaupiasi Rytuose, kokia politine psichika ir morale grindžiama ana valstybinė sistema. Tad ir  pasisakiusieji už Liublino sutartį siekė to paties, kaip ir Kėdainių unijos iniciatoriai – vienyti jėgas prieš besiplečiančią, jų jau suvoktą euroazijinę  grėsmę vakarietiškai civilizacijai. Galime tik spėlioti, kodėl jie nesugebėjo savo toliaregio matymo tinkamai perteikti to dar nesupratusiems. Iš istorijos turime mokytis. Unijos sudaromos ir mūsų dienomis – Europos Sąjunga taip pat unija.

Dviejų valstybių dignitorius

 

Kad Dubingiai buvo Radvilų šeimos pirminė žemėvalda, bylotų ir jų išlaikyta dubingietiškai „dzūkuojanti“ pavardės forma Radzvilai. Dauguma giminės vyrų tradiciškai tapdavo kariais ir valstybės administratoriais. Tačiau šaltiniai rodo, kad Renesanso epochos laikotarpiu, o ypač reformacijos metu, Radvilos ypatingą dėmesį skyrė švietimui, spaustuvininkystei, kunstkamerų rinkiniams. Matyt, sąmoningai Dubingių/Biržų šakos Radvilos po truputį visą religinę, švietimo ir kultūrinę veiklą ėmė telkti Kėdainiuose, kurių geografinė padėtis visapusiškai buvo geresnė nei Biržų. Pastarosios  tvirtovės statyba susijusi su anuomet personaliniais vadintais Radvilų karais dėl Livonijos, kai kam atrodžiusiais valstybiškai nemotyvuotais. Bet žvelgdami plačiau, matydami kelių šeimos kartų „meilę Olandijai“ – žymiausiai tų laikų jūrinei valstybei, galime manyti, kad Radvilos jau tuomet matė baltiškojo jūros kranto netekties žalą LDK ir buvo pradėję vykdyti programą jam atgauti.

Yra daug požymių, kad su reformacija Radvilos nešė ir lietuvybę. Pavyzdžiui, žinoma, kad karo lauke Ukrainoje Jonušas lietuvių kalba slapta susirašinėjo – ši kalba buvo neįkandama kazokams.

Jei Radvilos reformacijoje įžvelgė visuomeninių santykių pažangą panašiai kaip patys reformacijos tėvai, galima suprasti jų ištikimybę reformacijos idėjai. Ir nusivylimą, kai, nesiekiant tarpusavio tolerancijos, neatsižvelgiant į sudėtingą karinę valstybės padėtį, tikėjimo disidentai bendrapiliečių toliau buvo puolami pačiais nešvariausiais būdais. Sakoma, kad Jonušas savo antrąją žmoną atsivežė net iš Moldovos, stengdamasis būti kuo toliau nuo nukreiptų prieš jį lenkiškų intrigų.

Švedų karaliui vietoje rytų pasukus į pietus, prieš Radvilas susibūrė vidinė opozicija. Būnant Tikocino pilyje, Palenkėje, senojoje Jotvingijoje, staiga sustojo pertempta didžiojo etmono Jonušo Radvilos širdis.

Nors po Jonušo mirties pati unija nebeteko atramos, kunigaikštis Boguslavas ir po to faktiškai išliko Švedijos sąjungininku. Abu kunigaikščiai Lenkijoje paskelbti išdavikais, jų turtai nusavinti, tačiau Boguslavas su savo samdyta kariuomene dar dalyvavo įvairiuose anų dienų mūšiuose (pavyzdžiui, rusus išvarant iš Vilniaus). Brandenburgo-Prūsijos elektorius jį priėmė į tarnybą skirdamas vietininku Prūsijos kunigaikštystėje. Gal tai buvo susiję su Boguslavo talka derybose, per kurias nusimesta Prūsijos priesaika Lenkijai? Kunigaikščio veikla buvo nepaprastai intensyvi. Remiantis šaltiniais yra sudaryta jo kelionių ir karinių žygių išklotinė. Į ją žvelgiant supranti, kad tas žmogus neturėjo laiko asmeniniam gyvenimui.

Boguslavas yra minėtinas ir kaip Lietuvos memuaristikos pradininkas. Savo rašyta autobiografija padarė svarbų įnašą nušviesdamas to laikotarpio Lietuvos ir kaimyninių kraštų įvykius. Iš autobiografijos matyti, jog netgi reziduodamas Karaliaučiuje jis dėjo pastangos neleisti sunykti tam, ką ilgus amžius kūrė jo lietuviškieji protėviai. Nors turėjo galimybių į žmonas imti moteris iš turtingiausių didikų šeimų, vedė  pusbrolio Jonušo dukrą Oną Mariją, susituokdamas žygio metu Liepojoje. Santuokinis gyvenimas tęsėsi neilgai – pagimdžiusi dukrą Liudviką Karoliną, Radvilienė po mėnesio mirė.

Lenkų istoriografijoje teigiama, kad rašydamas autobiografiją kunigaikštis Boguslavas siekė reabilituotis dėl Abiejų Tautų Respublikos išdavimo. Tačiau kažin ar jis turėjo reabilituotis prieš anuometinę Lietuvą.

Mirė kunigaikštis panašiai kaip gyveno. Grįždamas iš Brandenburgo (miestelio prie Aistmarių) į Karaliaučių, kaip geras šaulys, mėgstantis paukščių medžioklę, generalgubernatorius, palikęs karietą, traukė šalikele medžiodamas kurapkas. Širdies smūgis sustabdė medžioklio žingsnius.

Su Boguslavu baigėsi Dubingių/Biržų šakos Radvilų nubrėžtas svarbus Lietuvos istorijos etapas.

Nuotraukos autorius Andrius Ufartas /BFL
© Baltijos fotografijos linija

Bernardinai.lt