Leidyklos „Katalikų pasaulio leidiniai“ rengiama spaudai knyga „Ištvertas sielvartas“ (A Grief Observed, 1961) yra tikrai neeilinė. Tai žymaus krikščionių rašytojo C. S. Lewis dienoraštis, atvirai ir be kompromisų pasakojantis apie sielvartą, patiriamą netekus mylimo žmogaus – savo žmonos. Vesdamas Joy Davidman, C.S. Lewis žinojo, kad tuokiasi su moterimi, mirštančia nuo vėžio. Vis dėlto susidūrimas su netektimi sukrėtė jį iki pat gelmių ir privertė suabejoti net pačiu Dievu. Tačiau „Skaityti „Ištvertą sielvartą“ – rašoma knygos įvade – reiškia kartu išgyventi ne tik Lewis'o sielvartą, bet ir jo meilės sampratą.(...) C.S Lewis itin sėkmingai gynęs krikščionybę, drąsiai prisipažino suabejojęs tuo, ką pats taip įtaigiai skelbė. Taip mes tarsi gauname leidimą pripažinti savo dvejones, savo pyktį ir širdgėlą, suvokti, jog visa tai reikalinga sielos brandai.“ Skaitytojų dėmesiui siūlome knygos ištrauką.

Niekas niekada man nėra sakęs, kad sielvartas toks panašus į baimę. Aš nebijau, bet jaučiuosi taip, tarsi bijočiau. Toks pat sunkumas po krūtine, nerimas, žiovulys. Nuolat ryju seiles.

O kartais jaučiuosi tarsi lengvai apgirtęs arba gavęs smūgį į galvą. Mane nuo pasaulio skiria neregimas apklotas. Sunku suvokti, ką kiti man sako. O gal sunku panorėti suvokti. Tai taip neįdomu. Tačiau noriu, kad greta kas nors būtų. Baiminuosi to meto, kai namuose tuščia. Tik tegul žmonės šnekasi tarpusavyje, nesikreipdami į mane.

Kartais, visiškai netikėtai, kažkas viduje pamėgina mane užtikrinti, jog iš tikrųjų viskas ne taip jau baisu, ne taip jau labai baisu. Meilė juk nėra visas žmogaus gyvenimas. Buvau laimingas prieš sutikdamas H. Turiu labai daug, kaip sakoma, „vidinių išteklių“. Tokie dalykai praeina. Nagi, nebus taip blogai. Gėda klausytis šio balso, bet minutėlę atrodo, jog jis kalba protingai. Tik staiga tarsi įkaitinta geležimi perveria atmintis ir visas tas „sveikas protas“ išnyksta kaip skruzdėlė liepsnojančioje krosnyje.

Kitas kraštutinumas – ašaros ir savigaila. Sentimentalios ašaros. Beveik atrodo, kad jau geriau kančios akimirkos. Jos bent tyros, sąžiningos. Bet pasinerti į savigailą, verkšlenti, patirti šlykštų, lipnų jos teikiamą malonumą – man tai atgrasu. Net pasiduodamas jai suvokiu, kad taip pradėsiu iškreiptai vaizduotis pačią H. Tik leisk tokiai nuotaikai išplisti, ir po kelių minučių vietoj realios moters beliks lėlė, kurią galima jausmingai apverkti. Dėkui Dievui, jos atminimas dar tebėra pernelyg ryškus (o gal jis visada bus pernelyg ryškus?) ir neleidžia man tokiai nuotaikai pasiduoti.

Juk H. buvo visiškai ne tokia. Jos protas buvo skvarbus, greitas ir raumeningas tarsi leopardas. Jo neįstengė nuginkluoti nei aistra, nei švelnumas, nei kančia. Jis pajusdavo menkiausią verksmingumo ar perdėto jausmingumo dvelktelėjimą ir puldavo, tau dar nesuspėjus susivokti, kas čia vyksta. Kiek mano išpūstų burbulų ji susprogdino! Netrukus įpratau nebekalbėti jai nesąmonių, išskyrus tuos atvejus, kai darydavau tai savo malonumui (štai ir vėl perveria įkaitinta geležis), tikėdamasis būti demaskuotas ir išjuoktas. Niekada nebuvau toks paikas, kaip mylėdamas H.

Dar niekas man nėra kalbėjęs apie sielvarto sužadintą tingumą. Išskyrus darbą, kuris tarsi mašina atrodo riedąs beveik taip pat, kaip anksčiau, negaliu nė pagalvoti apie kokias nors kitas pastangas. Per sunku ne tik rašyti laiškus, per sunku juos skaityti. Netgi skustis. Kam dabar rūpi, glotnūs ar apšepę mano skruostai? Kalbama, jog nelaimingą žmogų reikia prablaškyti, kad jis negalvotų tik apie save. Tačiau jam to reikia taip, kaip šaltą naktį reikia antros antklodės tam, kuris yra mirtinai pavargęs: jau verčiau jis gulės ir drebės nuo šalčio, negu atsikels jos pasiimti. Nesunku suprasti, kodėl vieniši žmonės apsileidžia, galiausiai tampa purvini ir atstumiantys.

O kur tuo metu yra Dievas? Šis simptomas kelia bene didžiausią nerimą. Kai esi laimingas, toks laimingas, jog atrodo, kad tau Jo nereikia, toks laimingas, jog kyla pagunda Jo reikalavimus tau laikyti trukdymu, tada, jei susipratęs atsigręži į Jį kupinas dėkingumo ir šlovinimo, tave priima ir sveikina išskėstomis rankomis – bent taip atrodo. Bet pamėgink kreiptis į Jį, kamuojamas beviltiškos būtinybės, kai jokia kitų pagalba nepadeda, ir ką pamatysi? Tau prieš pat nosį užtrenkiamos durys, girdėti, kaip jas anapus užrakina ir dar užsklendžia. Paskui – tyla. Gali eiti savo keliu. Juo ilgiau lauksi, juo reikšmingesnė darysis tyla. Languose nematyti šviesų. Gal namas visai tuščias? Ar kada nors jis buvo gyvenamas? Anksčiau atrodė, jog taip. Ir ana nuomonė buvo tokia pat įtikinama, kaip ir ši. Ką tai galėtų reikšti? Kodėl Jis toks juntamas – vedlys klestėjimo laikais, ir toks be galo nepasiekiamas, kai reikia pagalbos sunkią valandą?

Šiandien popiet pamėginau šias mintis išsakyti C. Jis man priminė, kad Kristui, regis, buvo taip pat: „Kodėl mane apleidai?“ Aš tai žinau. Ar dėl to lengviau suprasti?

Nesakau, kad man gresia didelis pavojus nustoti tikėjus į Dievą (manau, kad ne). Tikrasis pavojus – patikėti siaubingais dalykais, susijusiais su Juo. Labiausiai bijau ne išvados: „Tai vis dėlto Dievo nėra“, o: „Tai štai koks iš tikrųjų tas Dievas. Nebeverta apsigaudinėti.“

Mūsų protėviai nusilenkė ir tarė: „Teesie Tavo valia.“ Kiek kartų karčią pagiežą nutildė gryniausias siaubas, o meilės veiksmas – taip, veiksmas, tarsi spektaklyje, – buvo pasitelktas tam nuslėpti?

Aišku, visai lengva pasakyti, kad didžiausios netekties akimirką atrodo, jog Dievo nėra, nes Jo iš tiesų nėra – Jis neegzistuoja. Bet kodėl tada Jo buvimas toks juntamas tada, kai, atvirai pasakius, mes Jo nekviečiame?

Vis dėlto santuoka vienu požiūriu mane paveikė. Jau niekada nebegalėsiu patikėti, kad religija sukurta iš žmogaus pasąmonės, nepatenkintų troškimų ir yra sekso pakaitalas. Tuos kelerius metus H. ir aš mėgavomės meile, visais jos pavidalais – iškilmingu ir linksmu, romantišku ir realistišku, kartais dramatišku tarsi audra su perkūnija, kartais jaukiu ir neįsimenančiu, kaip senos, minkštos šlepetės. Neliko nepatenkinta nė mažiausia širdies ir kūno kertelė. Jei Dievas būtų meilės pakaitalas, būtume turėję visiškai liautis Juo domėjęsi. Kam reikalingi pakaitalai, kai po ranka tikras daiktas? Bet taip nėra. Abu žinojome, kad mums reikia dar kažko, ne tik vienam kito – kažko visiškai kitokio, ir poreikis buvo visiškai kitoks. Tai būtų beveik tas pats, kaip pasakyti, kad, jeigu mylimieji turi vienas kitą, jiems niekada nereikės skaityti, valgyti – arba alsuoti.

Prieš kelerius metus, mirus vienam mano draugui, aš kurį laiką buvau tvirtai įsitikinęs, kad jo gyvenimas tęsiasi ir net yra pagausintas. Meldžiau, kad dabar, po H. mirties, man būtų suteikta bent šimtoji dalelė ano įsitikinimo. Atsakymo nėra. Tik užrakintos durys, geležinė uždanga, vakuumas, absoliutus nulis. „Tie, kurie prašo, nieko negauna.“ Buvau kvailys, kad prašiau. Užtat dabar, net jei šis įsitikinimas ateitų, aš juo nepasitikėčiau. Manyčiau, jog savo maldomis pats save užhipnotizavau.

Kad ir kaip ten būtų, svarbiausia – nesikreipti į spiritistus. Esu tai pažadėjęs H. Ji kai ką išmanė apie šiuos žmones.

Tesėti pažadus, duotus mirštantiesiems arba bet kam kitam, yra geras dalykas. Bet aš pradedu suprasti, kad „pagarba mirusiojo norams“ yra spąstai. Vakar vos spėjau susilaikyti nepasakęs apie kažkokią smulkmeną: „H. nebūtų to norėjusi.“ Tai nesąžininga kitų atžvilgiu. Ko gero, greitai frazę „ko H. būtų norėjusi“ pradėsiu vartoti kaip namų tironijos įrankį, o jos menami „norai“ vis plonesniu sluoksneliu dengs manuosius.

Su vaikais negaliu apie ją kalbėtis. Kai tik pamėginu, jų veiduose pasirodo ne sielvartas, ne meilė, ne baimė, ne gailestis, bet pražūtingiausia, nieko neperteikianti išraiška – sutrikimas. Galėtum pagalvoti, kad aš darau kažką nepadoraus. Jie trokšta, kad greičiau liaučiausi. Lygiai tą patį aš jutau po savo motinos mirties, kai tėvas apie ją užsimindavo. Negaliu jų kaltinti. Berniukai tokie jau yra.

Kartais pamanau, kad gėda – tiesiog nesmagi, beprasmė gėda, – nė kiek ne mažiau už mūsų ydas trukdo daryti gerus darbus ir pasiekti laimę. Ir ne tik paauglystėje.

O gal berniukai teisūs? Ką pati H. galvotų apie šį skaudų sąsiuvinėlį, prie kurio nuolat grįžtu? Ar šie mano rašiniai rodo perdėtą mano jautrumą? Kartą skaičiau tokį sakinį: „Visą naktį nemiegojau, nes skaudėjo dantį, galvojau apie danties skausmą ir apie tai, kad nemiegu.“ Tai gryniausia teisybė. Kiekvienoje nelaimėje esama, taip sakant, tos nelaimės šešėlio ar atspindžio: tai faktas, kad ne šiaip sau kenti, bet dar ir negali negalvoti apie tai, kad kenti. Kiekvieną be galo ilgą dieną gyvenu ne tik sielvartaudamas, bet ir galvodamas apie tai, kad kasdien sielvartauju. Gal šie užrašai tik sustiprina sielvartą, o mano mintys monotoniškai trypčioja vietoje, sustojusios prie vienos temos? Bet ką man daryti? Reikia kokių nors vaistų, o skaitymas dabar – nepakankamai stiprūs vaistai. Tikiu, kad užrašęs viską (viską? – ne: gal tik vieną mintį iš šimto) įstengsiu žengti bent žingsnį į šalį. Taip teisinuosi H. Tačiau beveik visiškai esu tikras, kad ji mano gynyboje tuoj pat rastų spragą.

Bet aš kalbu ne tik apie berniukus. Keistas mano sielvarto poveikis – matau, kaip sutrinka visi, kuriuos tik sutinku. Darbe, klube, gatvėje regiu kaip žmonės, artėdami prie manęs, stengiasi apsispręsti, kalbėti „apie tai“ ar ne. Negaliu pakęsti, kai jie apie tai kalba, negaliu pakęsti ir tada, jeigu nekalba. Yra tokių, kurie stengiasi apskritai išsisukti. R. vengia manęs jau visą savaitę. Labiausiai man patinka gerai išauklėti jaunuoliai, dar beveik vaikai, kurie prieina prie manęs tarsi eidami pas dantistą, išrausta, greitomis kažką susako ir skubiai, kiek tik leidžia padorumas, dumia prie baro. Gal gedinčius reikėtų uždaryti specialiose gyvenvietėse, kaip raupsuotuosius.

Kai kurie, mane sutikę, ne tik sutrinka. Esu vaikščiojantis mirties simbolis. Kai sutinku laimingai susituokusią porą, juntu, kad abu galvoja: „Ateis diena, kai vienam iš mūsų bus taip, kaip dabar jam.“

Iš pradžių labai bijojau eiti ten, kur mudu su H. buvome laimingi – į mūsų mėgstamiausią barą, pamėgtą miškelį. Bet nutariau tai padaryti iškart – taip lakūnas, kurio lėktuvas sudužo, vėl siunčiamas skristi kuo greičiau. Netikėtai pajuntu, kad jokio skirtumo nėra. Tose vietose jos nebuvimą juntu nė kiek ne ryškiau negu kur nors kitur. Šis nebuvimas visai nesusijęs su vieta. Turbūt žmogus, kuriam išvis uždrausta vartoti druską, nepastebės jos trūkumo vienuose valgiuose labiau, o kituose – mažiau. Pats valgymas pasidarys kitoks: kiekvienas patiekalas kiekvieną dieną vis kitoks. Taip yra ir man. Kitoks pasidarė pats gyvenimas. Jos nebuvimas yra tarsi dangus, gaubiantis visa kita.

Bet ne, tai ne visai tikslu. Yra viena vieta, kurioje jos nebuvimą labai ryškiai juntu, o išvengti šios vietos negaliu. Turiu galvoje savo kūną. Jo svarba buvo visiškai kitokia, kada tai buvo H. mylimojo kūnas. Dabar jis primena apleistus namus. Tačiau neleiskite man apsigaudinėti. Jei tik pajusčiau, kad šiam kūnui nutiko kas nors negero, jis vėl man taptų svarbus, ir labai greitai.

Vėžys, vėžys ir vėžys. Mano motina, tėvas ir žmona. Kažin kas kitas šioje eilėje?

O juk H., pati sirgdama vėžiu ir gerai tai žinodama, sakėsi beveik atsikračiusi siaubo, kurį jis anksčiau jai kėlė. Jam tapus tikrove, ligos vardas ir mintys apie ją buvo iš dalies nukenksminti. Ir aš beveik, iki tam tikros ribos tai supratau. Tai svarbu. Niekada nebūna taip, kad tave ištiktų tik vėžys, karas, nelaimė (ar laimė). Ištinka kiekviena bet kurio iš šių dalykų valanda, kiekviena akimirka. Visa, kas gera, ir visa, kas bloga. Ir geriausiais laikais gausu blogų momentų, o blogiausiais – gerų. Niekada neįmanoma absoliučiai išgyventi to, ką vadiname „reiškiniu savaime“. Bet mes klystame, jį taip vadindami. Pats reiškinys ir yra tai, kas gera ir kas bloga: visa kita – tik pavadinimas ar idėja.

Neįtikėtina, kiek daug laimės, net džiūgavimo mudu abu kartais patirdavome, kai jau nebebuvo likę jokios vilties. Koks ilgas, koks raminantis ir kiek daug peno teikiantis buvo mūsų pokalbis tą paskutinį vakarą!

Ir vis dėlto – ne visai abu. Tapimas „vienu kūnu“ turi ribas. Neįmanoma iš tiesų išgyventi kito žmogaus silpnumo, baimės ar skausmo. Gali būti, kad jums iš tiesų bloga. Gal net taip pat bloga, kaip tam kitam, nors aš nepasitikėčiau kiekvienu, taip teigiančiu. Ir vis tiek tai visai kas kita. Kai kalbu apie baimę, turiu galvoje gryniausią gyvulišką siaubą, organizmo bėgimą nuo gresiančio sunaikinimo; jausmą, kad dūsti; jausmą, kad esi tarsi žiurkė spąstuose. Jo neįmanoma perkelti kitam. Protu galima užjausti, kūnu – nelabai. Tam tikra prasme mažiausiai tą gali mylimųjų kūnai. Visi jų meilės etapai išmokė juos jausti vienas kitam ne tapačius, bet papildančius, vienas su kitu susijusius, net priešingus jausmus.

Mudu abu tai žinojome. Aš patyriau savo nesėkmes, ne jos; ji patyrė savo, ne manąsias. Po jos mirties tapsiu subrendęs. Mes leidomės keliauti skirtingais keliais. Ši šalta tiesa, šis šiurpus eismo nurodymas („Jums, ponia, į dešinę, o jums, pone, – į kairę“) – tik pradžia išsiskyrimo, kuris yra pati mirtis.

Toks išsiskyrimas turbūt laukia mūsų visų. Anksčiau maniau, kad mudviem su H. ypač nepasisekė, nes buvome atplėšti vienas nuo kito. Tačiau taip veikiausiai nutinka visiems mylimiesiems. Kartą ji man pasakė: „Net jei mudu abu mirtume tą pačią akimirką, tai kai gulėtume vienas greta kito, mūsų išsiskyrimas būtų toks pat kaip tas, kurio tu taip bijai.“ Žinoma, ji to nežinojo, nežinau nė aš. Bet buvo arti mirties – taip arti, kad galėjo spėti. Atsimenu, ji kartodavo: „Vienišas į vienišą.“ Sakė, kad taip jaučiasi. O kaip neapsakomai neįtikėtina, kad iš tiesų galėtų būti kitaip! Laikas, erdvė ir kūnas buvo tai, kas mus sujungė į vîena, telefono laidai, kuriais mes bendravome. Galima nupjauti vieną laidą arba abu išsyk. Šiaip ar taip, pokalbis juk baigsis abiem atvejais?

Nebent darysime prielaidą, kad tuojau pat atsiras kokia nors kita bendravimo priemonė – absoliučiai kitokia, tik atliekanti tą pačią paskirtį. Bet kokia tada galėtų būti prasmė sunaikinti senąją? Ar Dievas koks klounas, kuris ištraukia tau iš po nosies sriubos dubenį vien tam, kad tuojau pat pakištų kitą dubenį tos pačios sriubos? Net gamtos negalima pavadinti tokiu klounu. Ji niekada dukart nesugroja lygiai tokios pat melodijos.

Sunku ištverti, kai girdi žmones sakant: „Mirties nėra“, arba: „Mirtis neturi jokios reikšmės“. Mirtis yra. Ir tai, kas yra, turi reikšmę. Ir to, kas nutinka, padariniai yra neatšaukiami ir negrąžinami. Tai tas pats, kaip sakyti, kad gimimas neturi reikšmės. Pakeliu galvą į nakties dangų. Ar yra kas nors tikresnio už tai, kad visuose šiuose beribiuose laikuose ir erdvėse, jei man būtų leista juos apieškoti, niekur nerasčiau jos veido, jos balso, jos prisilietimo? Ji mirė. Ji yra mirusi. Ar taip sunku išmokti šį žodį?

Neturiu nė vienos tikrai geros jos nuotraukos. Net vaizduotėje neįstengiu aiškiai įžiūrėti jos veido. Tačiau kai šį vakarą užmerksiu akis, prieš jas gali iškilti ryškus atsitiktinis nepažįstamo žmogaus, šį rytą pastebėto minioje, veidas. Be abejo, tai paprasta paaiškinti. Žmonių, kuriuos geriausiai pažįstame, veidus esame matę tokiomis įvairiomis aplinkybėmis, tokiais skirtingais rakursais, taip įvairiai apšviestus ir tokiomis skirtingomis išraiškomis – pabudusius, miegančius, besijuokiančius, verkiančius, valgančius, kalbančius, mąstančius, – kad visi šie įspūdžiai atmintyje susitelkia į visumą, į krūvą ir virsta neryškia dėme. Tačiau jos balsas tebeskamba mano ausyse. Jos balso prisiminimas – jis bet kurią akimirką gali mane paversti verkšlenančiu vaiku.

Iš anglų kalbos vertė Rasa Drazdauskienė

Ištraukia iš C.S. Lewis. Ištvertas sielvartas. Katalikų pasaulio leidiniai, 2009.

Zenekos nuotrauka