Vis ketinau parašyt apie intenciją fotografuotis su kokiu nors beprasmišku, nei estetikos, nei kokios nors kitokios didelės vertės neturinčiu objektu. Nebent mamai tokią nuotrauką gali parodyt, kol esi nepilnametė – kaip įrodymą, jog ne tūsintis kur nors buvai, o aktyviai užsiėminėjai kvazikultūra. Kvaili objektai, kvailos pozos, užkariautojų ženklai, išsakyti kūnų kalba. Arba, pavyzdžiui, instinktyvus fotografavimasis šalia mašinų – taipogi galios išraiška. Ji charakteringa vyrams. Automobiliai jiems reiškia ir turtą, ir pajėgumą jį valdyti, ir motinos įsčias. Šiaip nebūčiau atkreipus dėmesio, tegu fotografuojasi kas nori su kuo nori, tačiau viename socialiniame tinkle vyko kažkoks vizualinių simpatijų (pagal fotkes) reiškimo žaidimas, ir dauguma svajonių jaunikių, atsiuntę savo ,,feisus“, asmenį reprezentuojančioje nuotraukoje fotografavosi greta savo automobilių. Kaip gyva neičiau į santykius su tokiais vyrais. Ką ir bekalbėti, žmonija mėgsta save reprezentuoti per užgyventą turtą, profesiją, gyvenimo partnerius, vaikus, bent jau gyvūnėlius. O man savigarba draudžia imti fotoaparatą į rankas. Juk nesu Annie Leibovitz. Maža to - kaip neapkenčiu to plebėjiško pleškinimo! Ypač turistinių vaizdų srautų, kurie primena atvirutes arba informacinius katalogus, nes tarp kelių tūkstančių kažkam biografiškai svarbių pasaulio atspindžių yra tik koks vienas, vertas mano akies. Ir širdies gėla, kai matau, tarkime stačiatikių juodai nuometuotą vienuolę su gėlėmis cerkvei puošti, einančią pro gėlių turgelį. Nekyla ranka nufotografuoti, nors fotoaparatas kišenėj. Nes tai šventybė, apsaugota sacrum tvora, ir jos negali teršti nepadori objektyvo akis.

Nežinojau, kad žmogus gali gyventi su beveik ištirpusiais plaučiais, kaip mano senelė, kol nebuvau mačius rentgeno nuotraukos. Gal dėl to nuleidžiu rankas, patirdama visišką beprasmybę fotografuoti. Vakarai provincijoje, kurių niekad nesustingdysi, nes tai ne vaizdai; saulėlydžio kitimas, kasdien vis labiau tamsėjant ir tirštėjant spalvoms, aitrūs gėlių ir vaisių kvapai, senelio šlepsėjimas, šuns lojimas ir lekavimas, kibirų rankenų ritmai. Kvapo fotografija, kondensuojanti šieną, vyno rūsius, raugintus agurkus, ką tik palaistytos žemės, kepamos žuvies ir prakaito molekules. Jeigu būtų galima uždaryti jas į parfumerinius buteliukus, it kvepalus, ir išleisti galuojantis nuo depresijos, vienatvėje, žiemą – juk taptume sveikesni ir laimingesni, nei vien mintimis gaivindami terapinius pojūčius. Bet ne, terapijos eisim į prekybos centrus. Vis sąžinė graužia, kad tokia saugi jaučiuosi visokiuose akropoliuose ir kitose didžiai gėdingose masių sukilimo vietose: analizuoju, kodėl. Ogi giliai širdyje man patinka banali muzika. Nors nesugebėčiau paaiškinti, konkrečiai kuri - turbūt patinkanti visiems, nes juk esu tokia, kaip visi. Taip pat neturiu mėgstamiausių knygų, dailininkų, filmų, režisierių, politinių ar religinių jėgų, idealų. Juolab būtų sunku save steigti per vyrą ar moterį. Tas pats ir su muzika: ji visa svetima, per ją save reprezentuoti yra vagystė. Kai neturi jokio vidinio turinio, pateiki save kitiems per išorinius dalykus: rūbus, pažiūras, santykius, orientaciją, neva estetines preferencijas (nors dažniau tokiu būdu tik apsigėdijama, mat neretai sunku mėgautis nebanalybėmis).

Baltijos kelio metais man buvo devyneri. Neturiu nė vienos nuotraukos, gal todėl taip gerai atsimenu šešiamates detales. Mama atsivežė mane į Vilnių, ir mes kažkokiu būdu patekome į kiemą, kuriame buvo jūra gėlių, o žmonės vis nešė naujus glėbius. Nesupratom, kam jos. Ėjom pro Arkikatedros spūstį, moterys buvo apsirengusios tautiniais drabužiais, o žvakučių vaškas apvarvėjęs plyteles. Žmonės dainavo dainas ir skaitė egzodo poeziją. Buvo daug skautų, stebėjausi, apžiūrinėdama jų uniformas. Tokių nebuvau mačiusi. Stovėjome kažkur Žygimantų gatvėje, prie upės. Atsimenu malūnsparnį, iš kurio barstė gėles. Nusileidau į slėnį surinkti žiedų. Tautos pasistatė dideles sienas, tverdamosis nuo priešų, o aš stovėjau trapiausioje ir laikiniausioje iš jųjų: netgi ne visa aš, o tokia labai abejotina mano patirčių bei galimybių užuomazga, atvira bet kokiam priešui. Kai kurios sienos griuvo, bet liko pasaulio istorija, įbrėžta mūsų delnų linijose.