Zacharijas aramajų kalba reiškia Dievo priminimas. Jis yra vienas iš dažniausiai cituojamų pranašų Naujajame Testamente. Zacharijas yra priešpaskutinis iš vadinamųjų mažųjų pranašų. Pranašo tarnystei, kaip ir Agėjas, buvo pašauktas 520 metais ir ją vykdė tikriausiai iki Jeruzalės šventyklos atstatymo. Per regėjimus ir palyginimus skelbė Dievo kvietimą atgailoti: tai sąlyga, kad išsipildytų Dievo pažadai: „Grįžkite jūs pas mane, sugrįšiu aš pas jus, – kalbėjo Galybių VIEŠPATS.“

Jis pranašavo apie atnaujinto Izraelio artimą ir mesijaninę ateitį. Atėjo Viešpaties gerumo metas: Šventykla baigiama statyti, tuoj bus atstatyta Jeruzalė ir kiti svarbūs Judos miestai, o tautos, kurios džiaugėsi išrinktosios tautos išblaškymu, bus nubaustos.

Zacharijas išryškina dvasinį Izraelio atgimimą, lydimą materialaus atsikūrimo. Dievo veikimas šiame atnaujinimo ir vedimo į šventumą darbe pasieks pilnatvę Mesijo karalystei atėjus. Šis atgimimas yra išskirtinis Dievo meilės ir visagalybės vaisius: „Parvesiu juos gyventi Jeruzalėje. Jie bus mano tauta ir aš būsiu jų Dievas ištikimybe ir teisumu“.

Vėl atgyja Dovydui duotasis mesijinis pažadas: „Didžiai džiūgauk, dukra Jeruzale! Štai tavo karalius pas tave ateina, – jis išaukštintas ir pergalingas, nuolankus ir joja ant asilo – ant asiliuko, asilės jauniklio“.

Ši pranašystė išsipildo Jėzui iškilmingai įžengiant į Jeruzalę ant asilaičio. Asilėlio priešpastatymas žirgui simbolizuoja karališkojo mesijo taikumą: „Jis skelbs taiką tautoms. Jo valdžia bus nuo jūros lig jūros“. Greta beribės Dievo meilės savo tautai skelbiamas atsivėrimas visoms pasaulio gentims, kurios taip pat taps karalystės dalimi.

Kilęs iš Levio giminės, gimęs Galaade ir sugrįžęs senatvėje iš Chaldėjos į Palestiną, Zacharijas, tikima, yra padaręs daug stebuklų, kuriuos lydėjo apokaliptinės pranašystės apie pasaulio pabaigą ir dvigubą Dievo teismą. Mirė senyvo amžiaus ir, manoma, palaidotas kape greta pranašo Agėjo.

Pagal Piero Bargellini

Bernardinai.lt