Sakykite tiems, kurių širdis baiminasi:
„Būkite stiprūs! Nebijokite!
Štai jūsų Dievas, – kerštas ateina!
Su baisiu atlyginimu jis ateina jūsų išgelbėti“/Iz 35, 4/

Vienas žymus beisbolo žaidėjas yra pasakęs: „Puikus treneris sugeba įtikinti kiekvieną savo žaidėją, kad jis yra daug geresnis, negu tai, ką rodo jo rezultatai. Toks treneris padidina žaidėjo pasitikėjimą savimi ir savo galiomis. Jis nuolat parodo, kad tiki to žaidėjo sėkme. Tokia trenerio elgsena padeda žaidėjui atrasti naujus talentus, kurių anksčiau nepastebėjo savyje.“ Kai pastebime daugiau kito žmogaus gerumo, tada padedame jam atrasti ir išnaudoti jam Dievo duotus talentus ir sugebėjimus. Kiekvienam žmogui reikia pagalbos, kad visavertiškai gyventų tą gyvenimą, kuriam jie yra pašaukti. Nė vienas iš mūsų negalime išnaudoti visų savo galių vien tik patys be kitų paramos ir paskatinimo. Mums reikia kitų žmonių. Esame sukurti taip, kad vienas kitą papildytume, paremtume, padrąsintume. Šio sekmadienio Šventojo Rašto skaitinys mus moko padrąsinti tuos, kuriems sunku, kurie nusivylę, kurie ligų, baimės ar nerimo varginami.

Prieš keletą metų buvo rengiamos nuteistųjų kalėjimo bausme apklausos. Tas tyrimas nustatė, kad apie 75 proc. kalinių vaikystėje ar jaunystėje buvo gąsdinami kalėjimu. Jiems buvo ne kartą pasakyta: „Tu tikrai pateksi į kalėjimą, jei taip gyvensi, jei taip elgsiesi ar kalbėsi.“ Jų tėvai, mokytojai ir draugai sėjo netinkamą sėklą jų širdyse. Jie tikėjosi blogiausių rezultatų ir nejučia ugdė blogio sėklas. Koks būtų buvęs tų kalinių gyvenimas, jei jiems vaikystėje kas nors būtų parodęs daugiau pasitikėjimo jais? Kaip jų gyvenimas būtų pakrypęs, jei suaugusieji būtų parodę jų talentus ir stipriąsias savybes? Tikriausiai dauguma kalinių būtų kitose vietose, jei juos supantys žmonės jiems būtų kartoję: „Kai užaugsi, tu būsi geras gydytojas, turtingas verslininkas, nuostabus mokytojas, puikus vadovas ar puikus politikas. Aš matau, kad tu turi visa tai, ko reikia tam, kad būtum laimingu. Aš tikiu, kad tavo sugebėjimai gali padėti tau daug pasiekti ir nuveikti gyvenime.“ Daugeliui vaikų ir jaunų žmonių reikia tų žmonių, kurie pastebėtų tai, ką jie sugeba daryti gerai, kas jiems patinka, kokios jų svajonės, ko jie siekia gyvenime, kas juos uždega ir įkvepia. Jiems reikia tokių tėvų, mokytojų ir globėjų, kurie padėtų jiems augti ir tobulėti.

Girdėjau pasakojimą apie septynerių metų berniuką vardu Robertas, kuris su savo tėvais gyveno vienoje kaimo sodyboje prie savo ūkio. Jis labai laukė savo dėdės, kuris po daugelio metų turėjo sugrįžti iš Kinijos. Jis ten gyveno ir dirbo vienoje iš tos šalies įmonių. Kai Robertas sužinojo apie savo dėdės sugrįžimą, jis visą tą dieną laukė jo prie savo namų kieme. Pagaliau pasirodė dulkėtas dėdės automobilis. Robertas pribėgo prie jo puolė į jo glėbį. Dėdė jį apsuko keletą kartų ore ir sakė: „Tu tikriausiai Robertas? Apie tave tiek daug girdėjau.“ Po kelių sekundžių tylos jis tęsė: „Tikiu, kad tu, Robertai, vieną dieną būsi pastorius. Tau seksis ir būsi įžymus.“ Kodėl jis tą akimirką tai sakė Robertui? Roberto tėvams toks pasakymas atrodė labai keistas, nes niekas dar nebuvo nei kunigu, nei pastoriumi jų šeimoje ir giminėje iki tos dienos. Tačiau dėdė tą akimirką savo širdyje jautė, kad kažkas nuostabaus slypi šio vaiko asmenyje. Jis drąsiai pasakė, ką jautė. Tokia elgsena jis ugdė tai, ką Dievas buvo pasėjęs Roberto širdyje. Tą vakarą Robertas buvo labai paliestas šių žodžių, kurie stipriai įstrigo į jo atmintį. Tai buvo prieš 70 metų. Šiandien Robertas Šiuleris (Schuller) yra vienas iš žymiausių ir įtakingiausių pastorių savo krašte.

Tarp tų žmonių su kuriais dirbate, su kuriais žaidžiate, su kuriais gyvenate, yra daug tokių, kurie laukia, kad kas nors juos palaimintų tokiais žodžiais: „Didžiuojuosi tavimi. Tikiu, kad tavęs laukia dar daug nuostabių dalykų. Tave tikrai laimina Dievas.“ Kiekvienam reikia kitų įvertinimo, pripažinimo, pritarimo, padrąsinimo. Kiekvienam reikia priminti, kad juos laimina Dievas. Ar tikime tais žmonėmis su kuriais gyvename ir dirbame? Ar įžvelgiame jų stipriąsias savybes ir ypatingas galias? Ar žinome jų svajones? Ar pritariame jų drąsiems siekiams?

Savo darbe ir straipsniuose visada stengiuosi dalytis su kitais padrąsinimu, įkvėpimu, užsidegimu savo svajonėms. Noriu padėti kitiems susikurti didesnę viziją, stiprinti jų tikėjimą, priimti daugiau Dievo palaimos. Treniruodamas įvairių organizacijų vadovus (coaching‘o metodu) pastebėjau, jog kiekvienam iš jų reikia nedidelio pastūmėjimo, padrąsinimo, kad jie galėtų atskleisti tai, ką turi geriausia savyje. Kalbėdamasis su gerais vadovais, dažnai klausiu jų: „Kokia gi jūsų sėkmės paslaptis?“ Daugelis iš jų prisimena vieną ar daugiau žmonių, kurie tikėjo jų sėkme. Kažkas juos padrąsino tą akimirką, kai jiems buvo ypač sunku. Todėl ir pats savo darbe stengiuosi padėti savo klientams atrasti dar neišnaudotų savo galių, jas dar labiau ugdyti. Tokie vadovai auga ne tik savo asmeniniame gyvenime bet ir padeda savo organizacijų nariams augti ir tobulėti. Daugelis tokių organizacijų veiksmingiau vykdo savo užsibrėžtus tikslus. Tai parodo, kad visiems mums reikia tokio žmogaus, kuris mus įkvėptų ir padrąsintų.

Jėzus niekuomet nesmerkė žmonių, bet nuolat stengėsi įžvelgti tai, ką jie dar galėtų padaryti, kaip jie galėtų augti, kuo jie galėtų tapti. Jis stengėsi įžvelgti dar neišnaudotas žmogaus galias. Žinome, kiek daug klaidų ir neišmintingų sprendimų padarė jo mokinys Petras. Jis buvo neišsimokslinęs, nepatyręs ir nekantrus. Jėzus nuo pat jo pašaukimo dienos, įžvelgė jo didžiulį potencialą. Jėzus matė, kad Petras gali tapti vienu iš geriausių mokinių. Jis drąsino Petrą, jį globojo, mokė, mesdamas jam naujų iššūkių ir jį paremdamas sunkumuose. Jėzus buvo tas žmogus, kuris padėjo savo mokiniui augti ir gyventi pagal jam duotą pašaukimą.

Su mūsų parama ir pagalba žmonės gali nuveikti daug didesnių dalykų, negu galėtų patys vieni. Negalime net įsivaizduoti, kokią įtaką galime padaryti tam žmogui, kurio sumanymui ar projektui pritariame. Turime padrąsinti juos, kai jie dvejoja, pakylėti, kai jie suklumpa, pastūmėti pirmyn, kai jie sutinka kliūčių savo kelyje. Kiekvienam iš mūsų reikia tokio žmogaus, kuris matytų dar neišnaudotas mūsų galias ir sugebėjimus. Mums reikia tokio žmogaus, kuris įžvelgtų mumyse tai, kuo mes dar galime tapti, ką galime pasiekti, ką daugiau galime nuveikti. Mes turime pakankamai žmonių aplink save, kurie iš mūsų atima drąsą, tikėjimą, ir viltį. Mums reikia daugiau tų, kurie įkvėptų ir padėtų mums gyventi tą gyvenimą, kuriam esame pašaukti.

Bernardinai.lt