Vasara. Kelionių ir svečių metas. Kelintą savaitgalį iš eilės - vis malonios staigmenos. Šįkart irgi: svečiai iš Prancūzijos - iš Europos, kur pieno upės teka... Kai keliuku, visu ūgiu vežime įsitempęs, botagu orą pjaustydamas, į vadžias taip stipriai įsikibęs, kad nesuprasi, kas ką važnyčioja – jis arklį ar arklys jį, - pradarda visad „šiltokas“ kaimo šaunuolis, prancūzai šoka prie langų: „Čia arklys?! Klausykit, čia arklys?!“ Gaila, tas vežimas tikrai ne kokia bričkelė, įkvėpto ūkininko vijokliais ir ramunėm išpaišyta – vos kelios lentos, ir tos gerokai patręšusios – kaip tas žmogelis galvos nenusisuka, ant tokio podiumo savo šaunumą ir vokalą bedemonstruodamas? Bet ir toks padaro įspūdį, net ir labai neblogą – arklys naujojoj Europoj su tikrų tikriausiu važnyčiotoju...Paskui mano svečiai atsisuka ir vienas per kitą prisipažįsta nežmoniškai norintys paragauti„tikro“ pieno – kažkada vaikystėje įstrigęs galugerklėj salsvas, tirštas jo skonis – tokio jau manėsi niekada neberagausią...

Kad jau taip, kimbu į ąsotį – ir pas močiutę Eleną. Lekiu tiesiog per daržus – taip greičiau, - todėl į kiemą įeinu nepastebėta. Virtuvės durys atlapos, girdžiu barantis. Kas vėl? Žentas eilinįsyk užgėrė, o jie eilinįsyk jį laukan „meta“? Nesmagu papulti į kryžminę ugnį, tyliai apsisuku – galgi apsieis prancūzai ir be pieno... Bet per vėlu – močiutės dukra išlekia pro duris, modama: „Ateik, brangioji, gal gi tavęs paklausys, jau nebežinau, kokiais žodžiais ją pasiekti...“ Mažumėlę susigūžiu, bet kur dėsies... Ne koks darbas į šeimyninius ginčus veltis...

Močiutė Elena sėdi ant kėdės įsitempusi kaip styga, raudona visa, žiūri kažkur ton vieton, kur lubos su siena susitinka... Suprantu – ne kokia laukia kalba, atrodo ji kaip vaikas, kuris pasirengęs nė už ką neatsiprašinėti už tai, ko nepadarė, nors visas pasaulis galvotų kitaip...

-Kas yra, močiut?

-Kas gi čia bus naujo – rėkia žentas, rankom mostaguodamas, - reikėjo vėl lįsti į tą širšyną. Trūksta čia tų jūsų tiesų, manot, kam nors?

-Kaimo Motina Teresė... – dūsauja dukra, bėgiodama po virtuvę pirmyn atgal kaip įkurta.

-Tai ką dabar gelbėjot, močiut? – klausiu.

Tyla. Bet tuoj bus kartučio lietaus. Net trošku, kaip graudu, bežiūrint į tokią traputę...

-Nuėjo pas Nikodemą mat teisybės išdrožt... Niežėjo dar vienos girtuoklėlės dūšią išgelbėt. O toji nusispjovė ir toliau pardavinės ją velniui, kaip ir pardavinėjus!

-Sakiau teisybę ir sakysiu! – pagaliau trūko vaikiška tylos siena. – Šitaip vargšę moteriškę apiplėšt, nei gėdos jie, nei sąžinės neturi... Niekas jiems nepasakys, o aš pasakysiu. Pasakiau.

-Ir ką gavai pasakiusi? Kad tokiam amžiui tokiais vardais apdovanojo?

-Širdele, tu man pasakyk, argi mes ne savo prakaitu kiekvieną šapelį užsidirbom? Juk matai – senukas mano vos pajuda, o neišlenda iš tos lentpjūvės... Du infarktai, taigi kiekviena diena gali būti pirmoji pas Dievą... O jie – „buržujai, vagys...“ Susitikom taigi plikas su basu, nieko, o nieko neturėjom, vaikai pašiūrėje pradėti, kiekvieną pinigėlį spauste spaudėm. Net samanę, atleisk, tu Dieve, varėm, kol tas pats Nikodemas milicijai neįdavė. Ir gerai, kad įdavė. Gal nebūtume nustoję niekada, nežinai, kaip galėjo baigtis. Gal – kalėjimas, o gal – girtuokliais patys ar vaikai būtų virtę...

-Močiut, taigi iš pykčio tas sutras išliejo, iš keršto... Kam gi malonu girdėti, kai veidu į balutę baksnoja. O jūs, atrodo, gerai pabaksnojot?..

-Kaip nepabaksnosi, vaikeli! Daviau Alei tuos nelaimingus du šimtus – jau kažin kiek laiko verkia, kad nieko sukramtyt nebegali, vaikšto arba keturiom, kai girta, arba keturguba susirietusi, kai pagiriota. Sakau: „Imi tuos savo pinigus ir važiuoji dantų tvarkytis! Pasižiūrėk, į ką tu panaši – jauna moteriškė, keturiasdešimties dar neturi, o susisukus kaip beržo žievė...“ Tai už tų pinigų – ir pas Nikodemą. Susirinko visa šutvė, traukė, traukė po keturis litus – tik įsivaizduok, vaikeli, per tris su puse dienos visą savo pensiją ir prapylė. Nieko nevalgė, tik gėrė. Dabar nei užgert, nei užsikąst nebeturės už ką iki mėnesio pabaigos.

-Tai gal Alė ir pati šiek tiek kalta?

-Aišku, kad kalta. O kad ir kokia čia jos be kaltė... Ligonis, gryniausias ligonis. Už lašą kokio „tručo“ Rygon nueitų...

-O jie ką – ne tokie patys?

-Betgi jie vyrai! Nueis, kam malkas suskaldys, žolę apkapos ir gaus tai dienai. O ji? Vagon ravėt ateina ir stačia galva virsta bulvėsna... Visai nebegali. Nors nuodėmė sakyt – kai blaivi, tai dirba kaip sau. Kiekvieną kelmelį apšoka – stebi tu, ar ne...

-Taigi jau seniai žadėjot, kad nebeimsit globot tos jos pensijos.Nebe pirmą kartą tos istorijos.

-Ir nebeimsiu. Dabar tai tikrai. Šitaip išvadino, tokiais žodžiais apmėtė – gyvenime negirdėjusi nieko panašaus, Dievuliau, Dievulėliau, - ašaros jau visai čia pat... - O ir šiaip – eina ir eina kasdien, tai jai penkiasdešimt centų, tai jai litą duok – tai duoną baigė, tai arbatos nebeturi... Žinau, ko jį ten nebeturi. Baisiausiais skudurais apsikarsčiusi, pažiūrėtum tu, kas jos namuose dedasi – gal galvoji, kad nors vienas daiktas savo vietą turi? Drabužiai virtuvės kampe į kalną suversti, visi vienoj krūvoj – skalbti ir neskalbti. Išsitraukia, kas papuolė, jei iš vakaro dar spėja nusirengt, užsimeta skersai išilgai ir plevėsuoja per sodybas lašelius iš visų spausdama...

-Tai manot, yra kokia nauda iš to, kad tuos jos pinigėlius saugot?

-Yra, nėra, vis širdis ramesnė. Kitą kartą dukra duonos jai nuperka, net dešros kokios, sūrio, atiduoda, o aš pusė kainos iš jos pinigų pasiimu – kad žinotų, jog jei nori kramtyt ką, reik mokėt. Nors kiek. Nesakau jai, kad imu tik pusė kainos. Taip ir sutaupom... Iš kurgi tie du šimtai, taip nežmoniškai pragerti? Iš tų sutaupytų ir buvo... Vėl vaikščios baisi – burna kaip duobė, baisu žiūrėt... Jau dabar taip ir pas Dievulį namo pareis – nebeimsiu, kad ir raudodama prašytų tos jos pensijos, - jau keliasdešimtą kartą, kiek ją pažįstu, prisiekinėja močiutė Elena.

Atsileido šiek tiek užgauta širdelė. Pravirko, ašaras nykščiu vis šonan nustumdama. Įsikibo rankos, kaip per brastą brisdama, stipriai suspaudė... Paliečiau pečius, balsu raudoti praplyšo. Sunkiai smogė, matyt, negreita močiutė Elena taip raudoti...

Pasėdėjom kiek tyliai, dukra su žentu pro duris į kiemą išsmuko – aišku, ir tiems širdis plyšta, į tokį skausmo gniužulėlį bežiūrint. „Pati ašmenis išsitrauki, ir pati ant jų šoki, mama“, - švelniai tarstelėjo žentas, eidamas pro šalį.

-Ne iš kokio kvailumo ar užsispyrimo juk taip darot, ar ne? – tyliai klausiu.

-Dėl to, kad Dievulį tikiu, vaikeli. Jis taip liepia, taip nori, aš žinau – pašnibždom, lėtai išguldo.

-Kokia jūs laiminga, močiut, kad žinot. O kiti nežino. Ir žodžiais mušasi, kad nežino, ir tuos pinigėlius traukia, kad nežino...

-Nežino... Vargeli tu mano, nežino gi. Vargšiukėliai.

Atsiduso su tokiu palengvėjimu, kokį tik žinantys pažįsta, ir pakilo atnešti pieno.

Užrašė Elvyra Kučinskaitė