Salomėja moka priimti, kai duodi, nesidrovėdama, nebijodama pripažinti, kad neturi, ir nesilankstydama keturlinka iš dėkingumo dėl priimamų smulkmenų. Bet dar labiau moka duoti. Ji iš tiesų labai mažai ką turi – karvutes pardavė, vištelės tik trys, paršelių nenusipirko – už karvutes gautus pinigėlius išleido greitai, ilgai nesvarstydama – pastatė savo amžiną atilsį buvusiam sugyventiniui paminklą, surengė metines, o likusius pragėrė – su savo skriaudėju Juzefu ir kitais kaimelio sugėrovais. Bet jei jau nutaria, jog turi atsidėkoti, būtinai atsidėkos, kad ir pusmečiui praėjus. Ir ką jau duos, tai išrinks geriausia – jei bulveles ar kitas daržo gėrybes, tai didžiausias, sveikiausias, jei skerdienos, tai gražiausios, jei grybų – tai tik baravykų. Štai vakar pusė kraitelės baltučių kaip pienas įdavė, o ir dabar, girdžiu, šaukia iš vidurio kiemelio: „Dusecka, dorogaja ty moja, ateik čia, ateik trupučiuką!“ Kol sujundu, pakeliui dar užgriebia kelias didžiules svogūnų galvas, paklausia, ar nereik morkų, paskui, vieną ranką su kraitele permetus per tvorą, kita, laikančia „maxinimį“ maišelį, kažko prikrautą iki pusės, be atvangos sunkiai moja.

- Čia tau už daigus, už pomidorus – praėjusiais metais tai nežiūrėjau, nieko nežiūrėjau, viską žole užleidau – labai širdį skaudėjo, taip skaudėjo, daragaja, taip Broniuko buvo gaila, kak nazom pa serdce. Na, ir gėriau, na, ir kas? Tegul kalba, ką nori – ir dabar išgeriu, bet pomidorų – va, pažiūrėk, - bent du didžiulius krepšius prisirinksiu. O šiaip visko turiu, visko turiu ir pavalgyt turiu, daug valgau, daug, kiek tik noriu, matai, kokia stora pasidariau, psepraszom, – beria savo kelių kalbų greitakalbe, man dar nepasiekus kiemo vidurio. Kraitelėje svogūnai ir apie pusšimtį jaunučių baravykų – stangrių ir riebių, blizgančių nuo gražumo – ak, net kvapą užėmė. Nuvalyti, nučiustinti žvilga, sakytum - šypsosi iš pasitenkinimo. Maišelyje – bulvės. Viena į vieną, šviežutės, neišakijusios – tobula kompanija baravykams. Ir aš nesakau: „Salia, kam tu, nereikėjo...“ – žinau, kad šitie mainai būtini, juk ir ji turi ką duoti, ir gali, ir duoda iki galo, atlapojusi savo išeižėjusią  širdį. Be to, matyt, laikas bus prinokęs išsiraudoti. Kurgi ne – jau neramiai purto galvą, jau skina savo žaizdotom rankom smilgas, jau trauko jas nervingai per pusę, jau kiša į burną ir kandžioja stiebus...

Niekada nereikia Salomėjos klausti „Kaip gyveni“ – reikės, pati pasakys, o nereikės – vis viena nieko neišgausi, dar neprisipildė ašarų iki kaklo duobutės, kad žodžius išplautų, dar pajėgia savo įmirkusį vargu gyvenimėlį it tą vežimą, pilną šlapių malkų, paskui save tempti. O šiandien jau reik. Ir žinau, dėl ko – girdėjau kaimo šarkeles ant kelio čiauškant.

**

Taigi gyveno Salomėja „susimetusi“ su savo Broneliu keturiasdešimt metų. „Nežinau, kas man pasidarė – na, buvo aukštas, gražus vyras, betgi neturtingas...  Viską mečiau ir nusekiau paskui. Turėjau bendrabutį, o jis pasakė: „Į tą kišenę neisiu, arba bendrabutis, arba aš – rinkis“. Vyras matai gi, pasakė šitaip... Na, ir palikau, atėjau čia, niekada žemės nedirbusi, gyvulėlių neauginusi. Myliu aš gyvulėlius – ir karvytę labai mylėjau, ir paršiukus – negaliu apsakyt, kaip gaila būdavo, kai pjauna – oi, išeinu į mišką, ausis užsikišu va taip, ir raudu, kak dura kakaja. Ir tiek dirbau, ir tiek tąsiausi – pati gi matei, dušečka, ir šienavau, ir ariau pati, ir malkas ant pečių iš miško nešiojau – niekas nebuvo sunku. Liubila, liubila...“ – trenkia į žemę apkramtytą smilgą.

O, taip, ką ir kalbėti. Tylėdama, kaip akmenėlis, vien tik sėdinčio ar gulinčio Broniuko riksmų ir keiksmų klausydama, nupilkusi ir žaizdota kaip darbinis arklys, dirbo viską, kas tik reikėjo nudirbti. Ir vis be skundo, tik kartkartėmis dingdavo trobelėn savaitę ar dvi. Jei kam pavykdavo ten užeiti, sakydavo, kad randa susivėlusią ir baisią, stiklinėm akim ir palaida šypsena visus sutinkančią, purvuos ir skuduruos besivoliojančią. Bet išeidavo iš trobelės susišukavusi ir užsidėjusi ant galvos megztą beretę – žiemą ir vasarą tai buvo ženklas, kad Salomėja vėl gyva, bus praėjęs svaigalų viesulas. Kelias dienas vaikščiodavo po savo kiemą ir laukus nunarinusi galvą, tyli, susigėdusi, paskui pamažu išsitiesdavo, o dar po kelių dienų, žiūrėk, jau ir moja per tvorą, savo greitakalbę paleidusi.

Taip ji gyveno, ir visai neatrodė nelaiminga. Bet pasimirė Bronelis. Ir Salia pasimirė. Jos tiesiog nebeliko sodyboj – vienos ašaros, sunkiai velkamos dienos, uždari langai ir durys mėnesiams, užžėlę takai ir daržai, nublukęs iš liūdesio šunelis, kurį jinai it kokį vaikelį žiūrėdavo. Gedėjo, kaip mokėjo, kaip pajėgė. Bet tai ne viskas. Liko tuščiom rankom, dar tuštesnėm negu bet kada – juk nei troba, nei joks pėdelis žemės jai nepriklausė. Iš pradžių Bronelio brolis Janas ir jo sūnus Juzefas, prasigėręs žmonos išvarytas viduramžis vyras paauglio manierom, Salomėjos ir Bronelio priglaustas griūvančioj pirkutėj, kaimelio bendruomenės spaudžiami karštai tikino, kad nenuskriausią moteriškės, paliksią ir žemės, ir trobelę, bet paskui vėjelis sukosi šiauriau. Juzefą tuojau paviliojo senyva našlė, gerokai už jį augesnė ir patirtimi, ir metais („sulanksčiau kaip dviratį, mieloji, per vieną dieną žmogumi tapo“), Broniuko brolelis pažadus pamiršo, vos pinigų kvapą pajutęs, o Salią gal jau paskutiniai gyvenimo kalneliai ir pakalnės dabar prie tos tvoros su baravykais atvarė – sunku patikėti, kad šita juoda neteisybė jos nepribaigs...

- Brangioji, viskas man, baigtas mano gyvenimėlis, baigtas. Geri žmonės atėjo, pasakė – dargi yra gerų žmonių, - kad Janas viską pardavė, tik kiemelis neparduotas liko. Jau ir bulvytės nebe mano, ir miežiai... Aną naktį patys va miškelį iškirto, su didžiausia mašina vežė, vežė, mačiau gi, o man per žmones perdavė: „Gauna pensiją, tegul perkasi malkų ir nebando lįst į miškelį“. Viską pardavė ir viską jau pragėrė. Ne mano reikalas, na, ir mane dar girdė, bet jokios kapeikėlės, jokutės nedavė. Dar Broniuko seni pinigai banke buvo – ir tuos pasiėmė, visus do kapeiki. Žinai, ką pasakė? – pašnibždomis, kūkčiodama, sudiržusiais pirštais ašaras šonuos varydama, pasilenkusi per tvorą, tarsi jai būtų gėda garsiai tokius žodžius paleisti, išstūmė, - sako, parduosiu ir namelį, nei nesužinos šita sena kalė, kada“.

Ir raudot balsu... Suprask, žmogau, ateis nauji šeimininkai, parodys popierėlius, o tu, moteriškaite, susirink savo ryšulėlius ir eik, kur nori. Nieko nežinom, nieko nematėm – namas mūsų, ir tavo daržai, ir pomidorai, ir bulvytės mūsų. O brolelis su Bronytės iščiustytu Juzefu, kvepiantis odekolonais, lašinių prisikirtęs, už kampelio rieškučias tūkstantėliais šildysis – pinigai gi sąžine nekvepia. Bet dar baisesnė už elgetos lazdą Salomėjai buvo žinia, kad ir šunelis jai nebepriklauso.

- Tu tik pagalvok, boženki, boženki, Juzefas, šitas prapoica, sako, kad ir šunelis jo, – jau kruvina rauda raudojo, rankas ant didelės krūtinės susidėjus kaip per išpažintį, raudojo taip, tarsi kas paskutinių paskutiniausią būtų iš širdies išplėšęs, šiurkščiai, žiauriai, skaudžiai. – Kur eisiu? Esu plika ir nuoga, jokio kampelio neturiu. Brolis geras mano, žmona lietuvė, bet labai gera, oi, šventa moteris, betgi neims manęs - o kaipgi, ne man jie savo gyvenimą statė, vaikams, žinoma, suprantu gi, nedurnaja...

Užsidengė abiem delniukais akis ir stovėjo. Ir aklas būtų matęs, kaip po jos kojomis žemė vis žemyn, žemyn sminga. Jau Salomėja iki kelių toj duobėj, jau iki juostos, jau iki akių, ežerėliais virtusių. Ištiesi ranką – neims, „juk ne man savo gyvenimą statei, suprantu, nedurnaja gi“, – sakys. Geriau leis užsiūti save toj duobėj, kad visai dangaus virš tos pirkutės, ne jai skirto, nebematytų.

**

Ir kaipgi nepilt, brolau tu mano, Janai, kaipgi neūžt dienom ir naktim už tuos trylika baisių skatikų – nė viena, kad ir rupiausia, kad ir korėčiausia dūšelė tokios baisios galvažudystės dienos šviesoj neatlaikytų. Gyvenk sau, našlės baltais velionio marškiniais aprengtas, Juzefai, eik per kaimelį išdidžiai išrietęs galvą – nepadės, jau nebepadės. Kad ir prašysi kada, gulintis primuštas atgal nebetvos, kad ir norėsi tų skatikų atsikratyti, jie tave vysis. Juk nesuklupsi prie jos suklypusios pirkelės ir neapsiraudosi, šunelį apsikabinęs, juk neužglostysi tos duobės, kurion įsmigo Salomėja... 

Neklausyk, Salomėja, kai tave plūsta ir bara, kai tave mulkina ir baudžia, jei tik dar kiek gali – neklausyk. Geriau iš visų paskutiniųjų laikykis to nežinia kaip gyvybės nepraradusio šviesos siūlo, kuris purviną tavo žemę su nuostabiu tavo dangumi jungia, visą tavo dėl meilės parduotą gyvenimą laiko. Juk kasi dar ir kruopščiai plauni tas bulves, renki savo pušynėlyje mažučius baravykus, valai, dedi dailiai kraitelėn ir keli per tvorą – dar daug ką gali. 

Kokia gi graži tu, Salomėja, kokia graži...