Kazys Saja. Septyni miegantys broliai. Vilnius: Alma littera, 2009.

Knygą perskaičiau vienu ypu, važiuodama traukiniu. Nenusivyliau, bet ir labai neapsidžiaugiau: na, graži, ,,sajiška” beletristika, paršyta su dideliu įkvėpimu moralizuoti jaunimą. Ir toji misija absoliučiai teisinga, nuoširdi, einanti iš kilniausių intencijų; tik vargu ar įgyvendinama. Nors orientuojamasi į skaitytoją-paauglį, knyga tinkama labiau dešimtmečiui-dvylikamečiui: paauglius, bijau, domina jau kitos realijos, didaktizmu jų neapgausi. Aišku, buvo galima vengti didaktikos, nerašyti apie nekaltybės praradimą ir panašias vulgarybes, kurios autoriui turbūt atrodo kaip masalas; blizgučiai, kuriais galima suvilioti paauglius. Nežinau, ar šiandieniniam paaugliui tie blizgučiai, inkrustuoti į gan senamadišką kalbėjimą, nepasirodys graudūs ir juokingi. O grynai literatūriniu požiūriu – panašu, jog formuojasi nusistovėjęs K. Sajos knygelių vaikams modelis – pasakojimo ašis remiasi į senyvo žmogaus (išminčiaus) tipą. Prieš jį nemaištaujama: priešingai, jis kone stebuklingai (pozityviai) veikia elgesio sutrikimų turinčius ,,sudėtinguosius” veikėjus. Iš tikrųjų toks modelis teatspindi seniai žinomą kartų dėsnį – tame amžiaus tarpsnyje susipykti su tėvais, kad susitaikytum su seneliais. Pasakų bei laiškų intarpai daro tekstą kiek koliažišku: netikėlio berniūkščio laiškai draugui dirbtinoki, bet literatūriškai teisingi, dargi šmaikštūs. Bijau dėl to, kad paauglio jie neįtikins (kaip kad ir dailūs, bet perdėm vaikiški iliustracijų piešinėliai). Knyga suprantama man; viliuosi, dar galbūt kokiam kaime augusiam vaikui.

Ši knyga „Baltų lankų“ knygyne

Renata Šerelytė. Trenktukė. Vilnius: Alma littera, 2009.

Negaliu nelyginti šios knygos su ,,Krakatukų pievele” ir ,,Krakatukų brūzgynėliais”: stilistiškai ji panašiai tiršta, nors pasakojimas atrodo lakesnis, lengviau supintas. Vis dėlto užklimpstama ,,filosofijoje vaikams”: prie kai kurių sakinių jie bus priversti stabtelėti ir nutraukti skaitymo malonumą. Gal tai ir gerai, juk skatina mąstyti, verčia pagalvoti apie šį tą daugiau, nei vien tik veiksmas. Vos pamačius knygos anotaciją, įtarinėjau, jog bus nueinama į perdėm žurnalizuotas problemas: rašytoja prisipažįsta, jog imanentinė knygos prasmė – kritikuoti vaikams šiuolaikinės ,,visuomenės” (tiksliau, žiniasklaidos) sąrangą, verifikuoti jos vertybės. O tai, kaip ir K. Sajos atveju – tiesiausias kelias į nepiktybiškai nepedagogiškus nuslydimus. Labiausiai vykusi knygelės dalis man pasirodė epizodas apie žalią lokį; tačiau ir Ragana, simbolizuojanti turbūt moterų alkoholizmą, ir vaikai, auklėjantys savo tėvus – atrodo kiek šiuolaikiškesnė versija už K. Sajos auklėjamąją apysaką. Beje, Trenktukė, pagrindinė knygos veikėja. turi Pepės ilgakojinės bruožų, o lietuviškame kontekste knygelė kiek primena J. Avyžiaus ,,Aštuonetą iš Trepsės namų”. Bet tai tik atramos taškai, originalaus rašytojos bandymo kalbėti vaikams vietos knygų lentynoje ieškojimas. Manyčiau, esminį kūrinėlio svorį sudaro dialogai - išmintingi, vingrūs; jais perduodama kondensuota informacija apie vertybes. Galbūt ne visai gudrų mažametį ji veiks tarsi vadovėlis po pagalve.

Ši knyga „Baltų lankų“ knygyne

Rimantas Kmita. Švelniai tariant. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009.

Įstabios R. Kmitos eilutės apie Szymborską eilėraštyje ,,Knygų mugė“ geriau už bet kokią recenziją nusako šios knygos esmę: ,,poezija jiems būna per sudėtinga, ir tada jie sako – nesąmonė, / poezija jiems būna per daug paprasta, ir tada jie sako - / čia ne poezija, o kažkokie dienoraščiai // iš tiesų jiems ir nereikia jokios poezijos // tai kur poezija? – klausia ir klausia žurnalistai / sutrikusių poetų, nudūrusių akis į žemę, neturinčių ką atsakyti“ (p. 80). Poezijos albumėlyje neišvengiamai reflektuojamas rašančiojo santykis su rašymu, kartais suabejojant to galia, bet tikrai nedvejojant dėl prasmės. Atrodo, sekama šiuolaikinės rusų poezijos tradicija, kiek mėgdžiojant (ar interpretuojant?) slavišką socialumą bei verlibro galimybes. Vientisas, į epinį pasakojimą panašėjantis kalbėjimo būdas intriguoja; nesinorėtų jo reklamuoti kaip patrauklaus bet kokios socialinės grupės skaitytojui, nes poezija, be abejo, iš principo yra ne kiekvienam, ir jai visai nereikia didesnių auditorijų. Tai, regis, atitinka ir vidines rašančiojo nuostatas. Knyga iš tiesų smagi: joje R. Kmita joje toks nuogas, kad net simpatiškas, nors iš pradžių žvelgi į tokį kalbėjimą su nepasitikėjimu. Labai gera apimtis: eilėraščių čia nei per daug, nei per mažai, stilingi piešinaičiai dera su tekstu.

Ši knyga „Baltų lankų“ knygyne