Anksčiau mokslininkai teigė, kad asmens pagrindinės vertybės įsitvirtina pasąmonėje prieš dešimtą gimtadienį. Vėliau pradėta sakyti, kad nuostatų derinys atsiranda daug anksčiau - iki trejų metų amžiaus.

Mūsų seneliai stropiai taupė pačių gamybos vaškines žvakes. Močiutės iki visiškos prieblandos skaitydavo be šviesos, kad kuo vėliau būtų uždegama lempa. Jauniausios kartos pyškina šviesas ir aparatus dieną naktį, tačiau rūpestingai sudeda popierius, stiklus, plastmasę perdirbti. Anksčiau reikėjo suvalgyti viską, kas lėkštėn įdėta, o šiandien elegantiškas valgytojas visuomet palieka nesuvalgyto patiekalo savo lėkštėje.

Prie vertybių galime priskirti dar neįvardytas prielaidas, papročius, prietarus ir gyvenimo patirtį, nuspalvinančius šiandienos elgesį bei nuosprendžius.

Mums, dirbantiems ar veikiantiems užsienio lietuvių visuomenėje, labai reikia tokio vadovėlio, kuris padėtų suvokti skirtingas emigracijos, amžiaus ir patirties kartas. Tegalima linkėti ar net tikėtis, kad Lietuvos ir užsienio mokslininkai imtųsi daugiau tirti ir apibendrinti įvairių šalių lietuvių kilmės gyventojus. Spėju, kad dar ilgai reikės laukti tokios išsamios studijos kaip 1927 m. Florijono Znanieckio apie lenkus ūkininkus JAV ar prieš porą dešimtmečių pasirodžiusio amerikietiško tyrimo apie užsienio kalbų atsparumą tautinėse JAV parapijose.

Kaip kraštutinius imigracijos bangų pavyzdžius prisimenu XIX a. pabaigos palikuonę, visai nenorinčią Lietuvon grįžti, „nes reikės iš šulinio vandens semti“. Pusantrosios emigracinės bangos vyras Pietų Amerikoje iki šiandien karčiai išgyvena, kad po Pirmojo pasaulinio karo nepriklausoma Lietuvos valstybė nesudariusi sąlygų dvarų samdiniams, tokiems kaip jis, savo žemėje ekonomiškai įsitvirtinti. Vadinamosios antros bangos imigrantų anūkėlis pirmą kartą Lietuvoje stebisi, kad Vilniuje vaikščiojantys žmonės nedėvi tautinių rūbų. Trečiosios bangos gydytojas, įsidarbinęs St. Luke’s Presbyterian ligoninėje čia, Čikagoje, prieš 15 metų išgirdęs lietuviškai kalbančias darbuotojas, nustemba, kad apskritai Čikagoje esama lietuvių.

Pažvelgę į religinio gyvenimo apraiškas, matome 4-tos, 5-tos kartos lietuvių kilmės, dažnai ir mišrių šeimų žmones, uoliausiai iš visų imigracijos bangų rengusius Šiluvos jubiliejaus šventes. Jų protėviai prieš 140 metų pirko sklypus lietuvių bažnyčiai, dar neturėdami nei kunigo, nei vyskupijos sutikimo.

Pokario lietuviai savo vaikus siuntė į katalikiškas parapines mokyklas, nemažai jų vaikų bei vaikaičių šiandien taip daro. Mūsų laikais vaikai buvo taip prie bažnytinės tvarkos pripratę, kad nuėję į kino teatrą nepagalvoję priklaupdavo prieš atsisėsdami.

Tarp po Atgimimo atvykusiųjų skleistas gandas, kad katalikiškos mokyklos prastesnės už valdiškas. Visai nenuostabu, nes katalikiškos mokyklos Lietuvoje yra trys ar keturios, dar dvidešimt jų – katalikiškos krypties, o dvasininkija dar neturinti adekvačios nuovokos apie katalikišką švietimą. Bažnytinis lankomumas atspindi sovietmečio palikimą – Velykos ir Kalėdos – galima tikrai džiaugtis, kad dukart per metus lietuviškose pamaldose dalyvauja labai daug vyrų.

Kiekviena bet kurios tautybės imigracinė banga atsirenka savo kultūrinio paveldo turinį ir veiklos pobūdį. Valančiaus laikų emigrantai būtinai turėjo steigti chorus ir statyti spektaklius. Pokario lietuviai uoliai kūrė ir iki šiandien išlaiko Čikagos lietuvių operą, kadangi pirmajai miestiečių kartai Kaune kultūrinė viršūnė buvo lankyti valstybinę operą. Vėliausia banga Naujųjų metų sutikime mielai gieda iš vaikystės ar jaunystės prisimintas rusiškas dainas. Visoms kartoms būdinga leisti net ir kuklios apimties laikraščius bei žurnalus.

Kai kurie religiniai išgyvenimai pačioje Lietuvoje ir tarp užsienio lietuvių sutampa. Pavyzdžiui, Lietuvoje iki vėliausių laikų mažiau žinomas Šventasis Raštas, tuo tarpu visuotinėje Bažnyčioje biblinis postūmis įsibėgėjo per Antrąjį pasaulinį karą. Tuo metu išeiviai turėjo kitų rūpesčių.

Europos katalikų dvasininkai „pavydi“ amerikiečiams, nes ten, protestantiškose parapijose, pasauliečiai, kaip savanoriai, uoliai dalyvauja veikloje ir jaučia atsakomybę už visą tikinčiąją bendruomenę. (Čikagoje ir kitur ką tik lankėsi Vokietijos kunigų delegacija ir domėjosi JAV parapiniu gyvenimu.) Visa užsienio lietuvių veikla pagrįsta savanoryste, kuri sovietmečiu Lietuvoje buvo draudžiama (iki 2000 m.) ir dabar sparčiai ten plečiasi.

Labai įdomus žaismas tarp individualizmo ir bendruomeniškumo. Sovietai bendruomeniškumą, pasitikėjimą kitais užnuodijo, o amerikietiška kultūra vis labiau darosi individualistinė. Mūsų klausimas lieka, kaip apskritai ugdyti bendruomeniškumą iki platesnio bendravimo, savitarpio pagalbos ir rūpinimosi labiau pažeidžiamaisiais.

Mūsų religinių telkinių ateitį lemia ir dvasininkų bei jų aplinkos kultūra. Užsienyje ir Lietuvoje plačiai aprašytas senųjų parapijų likimas. JAV vyskupai pageidauja, kad čia dirbsiantys kunigai bent dalį savo mokslų išeitų Amerikoje, geriau susipažindami su vietiniu bažnytiniu gyvenimu ir tvarka. Be to, atvykę kunigai turėtų sugebėti atrinkti savo atsivežto paveldo dalykus pagal jų veiksmingumą šioje aplinkoje bei kultūroje.

Reikšminga ir kilmės krašto pažiūra į savo išeiviją. Palyginkime Lenkijos Katalikų Bažnyčios įstaigą rūpintis savo tautiečiais su mūsų sąlygomis. Arba vien tik Čikagos arkivyskupijoje jų parapijų tinklo tankumą, pavyzdžiui, jie žino, kad kas sekmadienį 90-tyje bažnyčių 350 000 žmonių dalyvauja pamaldose lenkų kalba. Mums net į galvą neateina suskaičiuoti, kiek tikinčiųjų lankosi keliose parapijose.

Prieš 30 metų tėvas Vincentas Pupinis, dirbantis tarp rusų emigrantų Brazilijoje, aiškino, kad rusų imigrantų būta penkių bangų. Kiekviena naujai atvykusiųjų karta save laiko geresne už ankstesniąsias. Pasaulio lietuvių centre galima išgirsti pastabų, kad dipukai yra mužikai, o trečioji banga niekam tikusi. Tai nėra visuotinė pažiūra, tačiau sunku atsilaikyti visoms imigracijoms būdingų pagundų išsibarstyti, užuot vienijusis.

Kaip tik čia tenka ugdyti lietuviams būdingas vertybes – svetingumą (vaišingumą), bendruomeniškumą, rūpinimąsi šeima, darbštumu, atjauta labiau vargstantiesiems. Jau seniai įrodyta (pvz., Australijoje), kad galima gyvenamojo krašto aplinką bei kultūrą teigiamai paveikti – ir patiems kuo turiningiau gyventi.

Parengta pagal A. Saulaičio pranešimą Pasaulio lietuvių XIV mokslo ir kultūros simpoziume Čikagoje.