Nenuspėjamai, gyvai ir netradiciškai rugsėjo mėnesio 18-19 dienomis Vilniaus dailės akademijos Naujųjų rūmų fojė tarptautinio edukacinio projekto „maProject“ kūrėjai pristatys šešias savaites trukusio darbo rezultatus.

maProject“ yra bendras 4 valstybių projektas, tačiau jame dalyvauja 7 skirtingų tautybių menininkai. Įvairialypis ir projekto disciplinų formatas: tarp beveik 40 dalyvių yra choreografų, vaizdo menininkų, kompozitorius, sociologas, meno istorikas, filosofas, 2 architektai, kostiumų dizainerė, šviesų dizaineris, šokėjų, dainininkų, ir muzikantų.

Inicijuotas kaip edukacinis projektas „maProject“ subūrė jaunus ir jau pripažintus menininkus, kad šie atskleistų „Naujosios Europos“ fenomeną. Siekdami jį pažinti, menininkai pradėjo nuo trijų teorinių paskaitų. Jų metu užduoti klausimai buvo sukoncentruoti į menininko vietos visuomenėje analizę: kokia yra menininko atsakomybė visuomenei? Kaip visuomenė priima menininkus? Kaip menininkai gali padėti spręsti „Naujojoje Europoje“ kylančias problemas, pavyzdžiui, istorinės Europos atminties, žmogaus būklės, seksualinės politikos ir kt. klausimus?

Žinoma, „maProject“ tikslas nėra pateikti sprendimus, kaip įveikti problemas ar peržengti visus skirtumus. Projektas siekia parodyti, kad poreikis kalbėti apie skirtumus gali būti išugdomas.

maProject“ mokymosi metu sukurti rezultatai rugsėjo 18-19 d. bus pristatomi tarpdisciplininio meno instaliacijos pavidalu.

Šiuo metu kūrybinėse dirbtuvėse – pats įkarštis, kai profesionalūs menininkai iš Nyderlandų, Bulgarijos, Lenkijos ir Lietuvos vienija kūrybines pajėgas ir ieško vizualinių, muzikinių ir choreografinių sprendimų. „maProject“ sumanytojai, atlikėjai bei vykdytojai dalijasi tris savaites trukusios veiklos įspūdžiais, projekto dabartiniais pasiekimais bei ateities vizija.

Projekte vyksta bendradarbiavimas ir patirties dalijimasis. Per paskaitas ir bendrą darbą išsikristalizavo kūrybinės kryptys, kurios vyraus pagrindinėje instaliacijoje, pati darbo prasmė ir ją lydintys iššūkiai. Jaunieji šokėjai labiau pripratę prie atviros kūrybinės erdvės, muzikantai – prie klasikinio kūrybos raiškos būdo. Bet bendras darbas ir aistra kūrybai – tai pagrindiniai veiksniai, leidžiantys atrasti bendrą komunikacijos modelį“, – teigia viena projektų sumanytojų choreografė Agnija Šeiko.

Bulgarų kompozitorių įkvepia daugiakultūrė Vilniaus atmosfera

Vienas iš Vilniuje vykstančio edukacinio menų projekto „maProject“ vadovaujančiųjų menininkų, bulgarų kompozitorius Petaras Dundakovas save vadina „šiuolaikiniu liaudies“ muziku. Roterdamo menų universiteto CODARTS konservatoriją baigęs P. Dundakovas per pastaruosius penkerius metus sukūrė daugybę kūrinių kamerinės muzikos ansambliams, orkestrams, chorams, atliktų visoje Europoje bei Šiaurės Amerikos šalyse. Bulgarijos nacionalinio radijo simfoninis orkestro įrašyta P. Dundakovo kompozicija „The Night“ (liet. Naktis) 2006-aisiais buvo atrinkta tarptautiniam kompozitorių suvažiavimui Paryžiuje.

2007 m. P. Dundakovas inicijavo tarptautinį projektą „Bulgarijos balsas – neatrastas instrumentas“ ir dalyvavo jame su dviem kompozicijomis chorui. Koncertinis šio projekto rezultatas tais pačiais metais atliktas tarptautinio festivalio „Sofijos muzikos savaitės 2007“ scenoje.

Nenuilstantis bulgarų kompozitorius itin daug dirba su kino, šokio ir teatro projektais. Šįmet jis pelnė Bulgarijos aktorių sąjungos apdovanojimą „Ikarą“ už geriausią muziką teatrui.

Kas Jus atvedė į vieną iš programos „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ projektų „maProject“?

Studijuodamas Roterdame susipažinau su Liat (choreografė Liat Magnezy, projekto „maProject“ iniciatorė) ir Agnija (lietuvių choreografė Agnija Šeiko, projekto „maProject“ iniciatorė). Kartu su Agnija esame organizavę ne vieną bendrą projektą, tad „maProject“ buvo tarsi aukštesnis kokybinis žingsnis tiek meniniu, tiek kultūros mainų požiūriu. Save laikau šiuolaikinės muzikos kompozitoriumi, tačiau pastaruoju metu vis dažniau susidurdavau su tradicinės (bulgarų – aut. past.) muzikos projektais, todėl gavęs pasiūlymą dalyvauti tokiame daugiakultūriniame projekte nė nesuabejojau. „maProject“ projekte planuoju pritaikyti šiuolaikiniu skambesiu išreikštą bulgarų liaudies muziką. Tai nebus liaudies dainos – planuoju perteikti atskirus jos fragmentus, charakteringus garsus, vokalą, o ne pačias melodijas.

Ar galima sakyti, kad šiame projekte stengsitės pristatyti bulgarų liaudies muziką Lietuvos publikai?

Iš dalies taip, tačiau „maProject“ suvokiu kaip šiuolaikinio meno projektą, todėl muzikinėje dalyje naudojami liaudies muzikos fragmentai neskambės taip, kai mes suprantame sąvoką „liaudies muzika“ (juokiasi). Man pačiam folkloras yra kur kas įdomesnis kaip archetipas, o ne kaip muzikos, dailės ar judesio menas – t. y. įdomiau, kaip gimsta liaudies muzika, kokios emocijos ją įkvepia, negu pats atlikimo menas ar šios muzikos turinys. Be to, aš stengiuosi „suvelti“ šiuolaikinę ir folk muziką – kartu ir dėl to, kad šiuolaikinės muzikos scenoje itin jaučiamas elitarizmas, meno kūrinio „kėlimas ant pakylos“. Ir, žinoma, dėl to, kad tradicinė bulgarų muzika rastų sąlyčių su Europa.

Man itin svarbus yra grįžtamasis ryšys su klausytoju, su publika – su visuomene, kuri ir turėtų būti galutinė meno vertės gavėja. Nemanau, kad menas turi pamaloninti visuomenę. Atvirkščiai, jis turi kelti klausimus, diskusijas, dominti, skatinti tobulėti ne tik kūrėją, bet ir klausytoją, jo neatstumdamas neišmatuojamomis „aukštumomis“.

Papasakokite, kaip sekasi savo idėjas įgyvendinti „maProject“ projekte.

Bendradarbiavimas tarp įvairių meno formų atstovų man yra pats stipriausias ir įdomiausias šio projekto aspektas. Didžiausias šio projekto dalyvių iššūkis yra sugebėjimas „išeiti už savo ribų bei sienų“ žengiant žingsnį kitos tapatybės atradimo link. Vienas iš muzikinių projekto tikslų – atrasti bendrus sąsajos taškus tarp klasikos, džiazo, šiuolaikinės bei folklorinės muzikos. Išplečiant naujas ribas ir kuriant naujas idėjas ryškėja naujo kūrybos žemėlapio kontūrai.

Šiuo metu darbai vyksta labai intensyviai – kone kasdien prie bendrosios kompozicijos prijungiame vis po naują elementą – garsą, instrumentą, balsą. Toks intensyvus tarpdisciplininis projektas suteikia puikias galimybes ne tik man, bet ir jauniems kūrėjams padirbėti tarptautiniame kolektyve, pasisemti įkvėpimo, sugyventi su kitokiu požiūriu. Rezultatas, manau, bus unikalus! „maProject“ dirba devynių asmenų muzikinė grupė, tarp kurių ne tik skirtingų tautybių, bet ir skirtingų meninių mokyklų atstovai. Turime atlikėjų, grojančių klasikinės muzikos orkestruose, kartu su jais dirba džiazo, šiuolaikinės muzikos atlikėjai, bulgarų liaudies dainų atlikėjos. Ir, žinoma, visa muzika yra atliekama gyvai.

Kaip kuriate muziką šiam projektui? Galbūt stebite tai, ką rengia šokėjai? Semiatės įkvėpimo iš rengiamų vaizdo instaliacijų?

Muziką kurti man nėra sunku ir įkvėpimo netrūksta (juokiasi). Tačiau šis projektas yra savotiškas iššūkis kompozicijai. Instaliacijos-pasirodymo muzikinę dalį konstruoju iš numatomų ir netikėtų dalių, t. y. šioje kompozicijoje itin daug erdvės palieku muzikantų improvizacijoms. Tokiu būdu siekiu suteikti muzikantams laisvės, priversti juos įsitraukti į kitų sričių atlikėjų sferas, improvizuoti, atsižvelgiant į visų projekto dalyvių veiksmus. Tuo tarpu vaizdo projekcijos šiame projekte atliks mediatoriaus tarp šokėjų ir muzikantų vaidmenį. Naudodami ne tik muziką, bet ir judančius vaizdus mūsų erdvinei scenai suteiksime dar daugiau dimensijų.

Papasakokite apie „maProject“ instaliaciją-finalinį kūrinį: kaip muzikantai su masyviais instrumentais judės po architektūrinę pseudosceną?

Architektūrinė scena, kaip jūs ją vadinate, iš tiesų yra keturių miestų – Sofijos, Vilniaus, Lodzės ir Roterdamo – žemėlapių fragmentų erdvinė struktūra. Todėl siekdami išreikšti šių erdvių skirtingumą ir panašumą tuo pačiu metu, stengsimės ne atlikti kūrinį, ne rengti pasirodymą, o įprasminti ir nuspalvinti šias erdves muzika. Muzikantai neprivalės stovėti vienoje vietoje ir groti iš natų – jie galės judėti ir improvizuoti nepriklausomai vienas nuo kito, arba, atvirkščiai, kruopščiai sekdami vienas kitą. Taip pavaizduosime skirtingų mentalitetų, charakterių ir net temperamentų miestus ir jų dvasią. Toks muzikinio pasirodymo pateikimas yra pakankamai unikalus – net ir Europos kontekste. Juk čia kuriamas bendravimas ne tik tarp skirtingų sričių atlikėjų, tačiau ir tarp meno kūrinio ir publikos.

Vadinasi, publika taip pat turės savo vaidmenį projekte?

Būtent! Į šį projektą žvelgiu ne kaip į man įprastą koncertų aplinką, o daugiau kaip į vaizduojamojo meno parodą – štai, matote, jau persiėmiau tarpdisciplinine nuotaika (juokiasi). „maProject“ instaliacija bus tarsi koncertas, kuriame klausytojas gali vaikščioti tarp atlikėjų, kartu su jais, paskui juos, įkvėpti juos improvizacijai.

Vilniuje dirbate jau beveik keturias savaites. Ko tikitės iš Vilniaus publikos? Kaip manote, ar ji lengvai įsitrauks į veiksmą scenoje?

Sunkoka nuspėti publiką (juokiasi). Gal čia padės vienas pirmųjų įspūdžių apie Vilnių. Vaikščiojant jo gatvėmis, ypač Senamiestyje, galima pastebėti, kad Vilnius yra tarsi erdvinė dėlionė – garsų, vaizdų, žmonių. Vilniuje gerokai daugiau matmenų, ne tik architektūra ir gatvės. Aš pats esu Rytų europietis ir Vilniuje randu nemažai panašumų, pažįstamų išraiškų ir emocijų. Galima sakyti, kad čia jaučiuosi lyg gerai pritapęs svečias (juokiasi). Bus itin įdomu pamatyti lietuviškos publikos įsitraukimą į projektą. Juk galutinį rezultatą kuria tokia įvairi menininkų komanda – tiek Rytų, tiek Vakarų Europos gyventojas atras jame tai, kas jiems pasirodys įdomu, įtrauks ir paskatins prisidėti prie performanso. Vilnius yra puiki vieta daugiatautei „maProject“ komandai suvienyti jėgas vien dėl savo multikultūrinės atmosferos – čia Rytai pasitinka Vakarus ir sugyvena viename mieste-dėlionėje.

Šiuolaikinio meno kūrėją žavi tradicinių kino technologijų stichiškumas

Šiuo metu Vilniuje besidarbuojantis filmų kūrėjas, atlikėjas, garso režisierius ir prodiuseris olandas Joostas van Veenas savo kūrybinę karjerą pradėjo 1995 metais, baigęs audiovizualinių menų studijas Tilburgo dailės akademijoje. Menininkas savo darbuose dažnai tyrinėja nerealybės esmę. Trumpo metražo J. van Veeno filmai ir „gyvojo kino“ projektai yra demonstruojami visame pasaulyje.

Trumpametražis režisieriaus filmas „Interlude“ („Pertrauka“) 2005 m. buvo apdovanotas „Tiger Cub“ prizu Tarptautiniame filmų festivalyje Roterdame (Nyderlandai), ko-produkcija „Harrachov“ 2007-aisiais pripažinta geriausiu eksperimentiniu filmu Melburno tarptautiniame filmų festivalyje (Australijoje), taip pat apdovanota „Hoppe-Ritter Team Work“ prizu XXI-ame festivalyje „Štutgarto filmų žiema“ (Vokietija) ir žiūrovų prizu Drezdeno festivalyje „Schmalfilmtage“ (Vokietija).

J. van Veenas yra vienas iš Roterdame įsikūrusios eksperimentinių filmų kūrėjų produkcijos ir pristatymo organizacijos „WORM Filmwerkplaats“ steigėjų.

Šiuo metu J. van Veenas darbuojasi Vilniuje kartu su „Vilniaus – Europos kultūros sostinės 2009“ programos edukacinio tarpdisciplininio projekto „maProject“ kūrybine grupe, kuri rugsėjo 18 d. visuomenei pristatys projekto metu sukurtą menų sintezės instaliaciją.

Joost, „maProject“ yra ne pirmasis įvairias meno sritis jungiantis projektas Jūsų kūrybiniame kelyje. Kaip manote, kodėl tarpdisciplininis menas tapo viena iš vyraujančių šiuolaikinio meno formų?

Roterdame menų sintezės projektai iškilo maždaug 2000-aisiais, ir kasmet gimsta vis naujų bei vis įdomesnių projektų. Manau, kad tarpdisciplininiai menai yra rytojaus išraiškos būdas, nes tik bendradarbiaudami skirtingų sričių menininkai gali sukurti tikrai revoliucingą produktą. Be to, skirtingų menų susiliejimas suteikia daug galimybių patiems kūrėjams tobulėti ir augti profesinėje erdvėje. Pvz., kitąmet Amsterdame bus atidarytas naujas kino muziejaus pastatas, kurio lankytojai nebematys stiklinių stendų su kino raidos istorijos linijomis. Visos muziejaus ekspozicijos bus tarsi atskiri menų sintezės projektai – instaliacijos, pristatančios tam tikrus eksponatus. Panašūs eksperimentiniai projektai Vakaruose išties yra „ant bangos“, o tokių projektų kaip „maProject“ dėka šios idėjos plinta pirmiausiai per bendradarbiaujančius ir komunikuojančius menininkus.

Šiuolaikinio meno projektuose dirbate su tradicinėmis technologijomis: senovine kino juosta, ryškalais. Ar tuo bandote paneigti skaitmeninių vaizdo technologijų panacėją?

Mano manymu, net ir pažangiausios skaitmeninės fotografijos ir vaizdo fiksavimo priemonės negali atvaizduoti tradicinės fotografijos ar filmo juostos stichiškumo. Šį chaoso elementą sukuria chemikalai, kuriais ryškinamos juostelės – niekada nesi iki galo tikras, koks bus galutinis vaizdo rezultatas, nes ryškinimo momentu cheminiai elementai reaguoja spontaniškai, o ne pagal apskaičiuotą seką. Daugelis skaitmeninių vaizdo technologijų gamintojų eksperimentuoja, siekdami atkurti šį kūrėjui geriau pažįstamą „chaoso“ niuansą, tačiau iš tiesų autentiškumo dvasią išlaiko ir užfiksuoja tik tradicinė kino ar foto juosta. Be to, aš be galo domiuosi eksperimentais su kino juostų apdorojimui naudojamais chemikalais ir senosiomis, pramonėje jau seniai nebenaudojamomis kino juostomis – daugiau negu 10 metų gilinuosi į šiuos procesus ir vis atrandu naujovių.

Anksčiau intensyviai dalyvavote kūrybinėse dirbtuvėse visame pasaulyje, pats mokėte jaunuosius menininkus. O šiuo metu iš edukacinės veiklos, regis, pasinėrėte į kūrybą?

Dar studijų metais, pametęs galvą dėl senųjų kino juostų apdorojimo ir eksperimentų su ryškalais, nepaprastai daug mokiausi. Tarptautinės kūrybinės dirbtuvės labai praturtino mano žinias, o paskaitų skaitymas kitiems kūrėjams leido man pačiam išmokti ir ištyrinėti nepaprastai daug. Inicijavau daugybę kūrybinių dirbtuvių eksperimentinio vaizdo menininkams iš viso pasaulio, siekdamas pasidalinti savo patirtimi pritaikant senovines technologijas šiuolaikiniame mene. Per tris itin intensyvius patirties mainų ir kolegų menininkų mokymo metus sukaupiau tvirtą kūrybinį pagrindą, kuris mane ir pastūmėjo pradėti bendradarbiauti su kitų sričių menininkais – muzikantais, šokėjais.

Panašu, kad prisijungimas prie „maProject“ projekto buvo tarsi užprogramuotas Jūsų kūrybiniame kelyje?

Iš tiesų galima ir taip sakyti (juokiasi). Nors prisistatau kaip trumpo metražo filmų kūrėjas, tačiau daug dirbu ir „už filmavimo aikštelės“ ribų – bendradarbiauju kuriant instaliacijas, meninius performansus. Tačiau čia, Vilniuje, pirmą kartą dirbu su tokių įvairių sričių menininkų komanda, kurioje deriname ir šokį, ir muziką, ir architektūrą, ir visa tai nuspalvinti turinčius vaizdus. Šiuo metu tam tikra prasme mes dar esame lyg „be namų“, tuo tarpu architektūrinis erdvinis statinys – tai mūsų bendra pastogė, sujungsianti visas pagrindines projekto meno disciplinas į vieną visumą.

Galbūt jau turite vaizdo medžiagą, kuri bus naudojama finaliniame „maProject“ projekto pristatyme-instaliacijoje? Ką pamatysime vaizdo projekcijoje?

Projekto kūrybiniame žemėlapyje pamažu išsiskiria vadinamoji „žymėjimo“ kryptis – kūno ir emocijų žymėjimo. Tokia pati „žymėjimo“ linija vyrauja ir vizualiniame projekto sprendime – filmuojami kūno vaizdai paverčia šį ne tik biologine mase, bet ir tam tikru žemėlapiu, įdomia bei neatpažįstama sandara. Aš pradėjau dirbti su vaizdu iš paukščio skrydžio – iš pradžių seka žemė, tada priartėja gatvės, žmonės, veidai, oda, ląstelės. Tikslas yra surinkti visus tuos vaizdus, susijusius su asmens tapatybe, į vieną visumą, naudojant judančio vaizdo motyvą. Naujų tapatybių ieškojimai atsiskleidė kūrybinių dirbtuvių metu, kai projekto dalyviai kurdami fotokoliažus dalijosi savo asmenine patirtimi bei pasirinkimais.

Pastarosiomis dienomis buvau grįžęs į Nyderlandus, ten skenavau ir verčiau į skaitmeninį formatą kino juostas. Lietuvoje nėra techninių galimybių nuskenuoti mano naudojamų „super 8“ juostų (specialiai apdorota 8 mm kino juosta – aut. past.). Visa vaizdo medžiaga jau parengta montuoti.

„maProject“ finalinei instaliacijai rinkau vaizdus, susijusius su judesiu, gyvumu – daugiausiai filmavau žmones, įvairios jų veiklos fragmentus. Tačiau šie fragmentai labai subtilūs. Šokėjus filmavau ir fotografavau iš labai arti, todėl galutinis vaizdas yra nenuspėjamas – jame iš pradžių net neįmanoma įžiūrėti žmonių siluetų, vaizdai panašesni į gamtos peizažus, dykumas. Šį efektą išgavau „žaisdamas“ su apšvietimu, šešėliais. Kita vertus, į galutinę vaizdo projekciją norėjosi „įlieti“ projekte dalyvaujančių menininkų identiteto, charakterio. Todėl vieną dieną paprašiau jų atsinešti įvairių asmeninių daiktų, išskyrus portretines nuotraukas, ir iš jų kartu pagaminome 30 koliažų. Iš šių darbų atrinkęs keturis, apleistame pastate įrengiau jiems atskirą erdvę ir naktį, naudojant vieno vienintelio prožektoriaus apšvietimą, susukau vaizdo medžiagą.

Manau, kad šiame projekte yra itin svarbus kuo atviresnis požiūris - nereikia įsisprausti į vaizdo projekcijos ar trumpametražio filmo rėmus. Būtent todėl galutiniai vaizdai bus panašesni į tapybą negu į filmą.

Galbūt šiame savo darbe panaudojote ir Vilniaus, šiemetinės Europos kultūros sostinės, vaizdus?

Tiesioginių Vilniaus fragmentų nenaudojau – manau, kad tai būtų pernelyg tiesmuka. Vietoje to sukūriau tam tikrą dalį vaizdų, kurie balansuoja tarp panašumo į žemėlapį ir į vidinių organų dėlionę. Taip manau atidavęs duoklę ir projekto „maProject“ ištakoms – keturių miestų žemėlapiams, pritaikytiems susitikti ir keliauti menininkams. Be to, sukūriau atskirą medžiagą – specialų vaizdo montažą, kuriame aiškiai identifikuojami besikeičiantys visų „maProject“ dalyvių veidai.

Ar eksperimentinio vaizdo kūrėjui sunku dirbti su kiek labiau akademinių menų atlikėjais – šokėjais, muzikantais?

Jokiu būdu – juk mes kalbame viena meno kalba. Prieš pradėdamas dirbti su muzikos, šokio menininkais, daugelį metų bendradarbiavau su kino kūrėjais. Kino pasaulyje įprasta dalytis mintimis, kilusiomis asociacijomis, jas užrašinėti ir interpretuoti. Būtent taip dirbame ir „maProject“ komandoje.

Jūs pirmą kartą lankotės Vilniuje. Kokį Vilnių užfiksavo įgudusi kinematografo akis?

Vilnius man pasirodė labai draugiškas miestas. Tikrai nesitikėjau, kad net ir Senamiestyje Vilnius yra toks kalbus. Turiu omenyje jo sienas – štai tik atvykus į Vilnių pirmasis ant sienos pamatytas užrašas sakė „Kiss me“ (liet. pabučiuok mane) (juokiasi). Tiesa, labiau pažinti Vilniaus nespėjau, nes su kūrybine komanda tenka intensyviai dirbti. Tačiau jau turiu planų grįžti čia atostogauti.

Nyderlanduose gyvenanti choreografė kviečia žiūrovą tapti kūrinio dalyviu

Šiuolaikinio šokio choreografė Liat Magnezy – viena iš edukacinio projekto „maProject“, Vilniuje suvienijusio 25 jaunuosius scenos bei vizualiųjų menų kūrėjus ir 10 vadovaujančių menininkų, iniciatorių. Kilusi iš Izraelio, o šiuo metu Nyderlanduose gyvenanti ir kurianti choreografė studijavo dailę ir dizainą Askolos koledže bei choreografiją Kibbutzimo koledže Tel Avivo mieste. Prieš šešerius metus L. Magnezy išvyko į Nyderlandus, kur baigė choreografijos studijas Roterdamo šokio akademijoje ir pasiliko kurti bei gyventi.

Vienos garsiausių L. Magnezy sukurtų šiuolaikinio šokio kompozicijų – „All the Time in the air“ (liet. Visą laiką ore), „Object-Love“ (liet. Objektas-meilė), „Sharing Experience“ (liet. Patirties pasidalijimas) ir „Trio-Log“ – buvo rodytos festivaliuose visoje Europoje, taip pat ir menininkės gimtajame Izraelyje. L.Magnezy šokio kompozicija „And She Was...“ (liet. Ir ji buvo...), sukurta jai tebestudijuojant Roterdame, apdovanota 19-ojo tarptautinio choreografijos konkurso Hanoveryje Skapino prizu. Netrukus po šio konkurso L. Magnezy pristatė kompoziciją „Line-up“ (liet. Eilė), Roterdamo Skapino baleto užsakymu pastatytą šiuolaikinio šokio festivaliui „Twolls 8“.

L. Magnezy, organizacijos „Dance Motion Picture“ (liet. Šokis judesys vaizdas) įkūrėja bei viena iš naujos tarpdisciplininių menų erdvės „Ruimte in Beweging“ Schiedame (Nyderlandai) steigėjų, šiuo metu intensyviai dirba Vilniuje, kur rugsėjo 18 d. su kolegomis pristatys nacionalinės programos „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ projekto „maProject“ rezultatą – neįprastą spektaklį-instaliaciją Vilniaus dailės akademijos patalpose.

Kas paskatino Jus palikti Izraelį? Tel Avive baigėte studijas, intensyviai kūrėte.

Izraelyje praleidau 29 metus – čia gimiau, baigiau mokyklą, vėliau studijavau literatūrą, aktorystės meną, šokį. Čia taip pat bendradarbiavau ir dalyvavau įvairiausiuose projektuose, tačiau dažniausiai kaip atlikėja. Pajutusi vidinį impulsą kurti pati – statyti spektaklius, performansus, monospektaklius, nutariau, kad norint tobulėti reikia judėti – šis dėsningumas man yra itin svarbus šokio mene. Taip patraukiau į kone draugiškiausią menininkams miestą Europoje – Roterdamą. Apie Roterdamo šokio akademiją buvau daug girdėjusi dar tebegyvendama Izraelyje, tad be didelių paieškų įstojau mokytis šokio ir choreografijos. Jau antraisiais studijų metais ėmiau daug dirbti ieškodama „savos“ išraiškos, naujų darbo metodų. Galima sakyti, Roterdamas mane „atvėrė“.

Studijų Roterdame metais laimėjote Skapino prizą. Kokią įtaką tolesnei Jūsų kūrybai turėjo šis pripažinimo ženklas?

Skapino baleto organizuojami šiuolaikinio šokio kūrėjų apdovanojimai yra vienas svarbiausių šokio meno įvykių Nyderlanduose. Todėl tiek nominacija, tiek laimėjimas man atvėrė daugybę kelių, leido pažinti itin daug žinomų kūrėjų, prodiuserių, kuratorių, kurie praturtino tiek mano profesinį, tiek kūrybinį kelią.

O kas Jus atvedė į Lietuvą? Į Vilnių?

Lietuvą netiesiogiai pažinau dar Roterdame – šokio akademijoje susipažinau su bendrakurse Agnija (lietuvių choreografė Agnija Šeiko, viena projekto „maProject“ iniciatorių – aut. past.). Per šią jau draugyste tapusią pažintį 2005-aisiais atkeliavau į Klaipėdą dalyvauti festivalyje „Plartforma“. Kūrybiniai keliai susiklostė sėkmingai, šiame festivalyje su Agnija bei mudviejų kolega ir bendrakursiu Konradu Szymański (taip pat dalyvaujančiu projekte „maProject“ – aut. past.) dalyvavau trejus metus iš eilės. Po šio vaisingo bendradarbiavimo ėmėme brandinti mintis apie didelį projektą Lietuvoje, Vilniuje. Taip ir gimė „maProject“ – šis menų sintezės projektas yra tarsi mūsų trijų šerdis, mūsų idėjų junginys, o faktas, kad Vilnius tapo viena iš 2009-ųjų Europos kultūros sostinių, paskatino ir padėjo mums įgyvendinti sudėtingą edukacinio projekto idėją.

Esate darbų sūkuryje, artėja tarpdisciplininio meno projekto „maProject“ instaliacijos premjera. Papasakokite apie šį projektą, kaip sekasi dirbti jo komandai.

„maProject“ dalyvių komanda yra ne tik didelė, bet ir itin įvairi. Esame tarsi įvairių meno formų konstrukcija, kurią statome iš jau parengtų ir nušlifuotų atskirų dalių. Pirminė šio projekto idėja ir paskirtis buvo išmokyti kitus ir išmokti patiems keistis, semtis patirties iš skirtingų specializacijų, kultūrinio mentaliteto ir net vientisą produktą bendrai kuriančių menininkų asmeninių savybių. „maProject“ kartu su šokėjais ir muzikantais dirba vaizdo menininkas, kompozitorius, architektai, dizaineriai. Tokia įvairi komanda kuria menų sintezės instaliaciją. Šiuo metu kone visos atskiros instaliacijos dalys yra surepetuotos – šokėjų judesiai, muzika, sukurtos vaizdo projekcijos. Dabar esame sunkiausiame ir įdomiausiame etape, kai visas šias dalis jungiame vienas su kitomis, t. y. šokame pagal vaizdą, muzikantai rengia improvizacijas pagal šokėjų judesius.

Šiuo metu tarpdisciplininė kūryba, skirtingų sričių menininkų bendri projektai Europoje yra „ant bangos“. Būtent tokiu principu dirba ir „maProject“ komanda. Kaip pavyksta suderinti skirtingas menines patirtis?

Tai nėra taip komplikuota, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Visi nuolat mokomės vieni iš kitų, eksperimentuojame, įkvepiame vieni kitus. Šio projekto koncepcija kuria kolektyvinio įkvėpimo ir atlikimo aplinką. Jau šią savaitę pradedame intensyviai dirbti visi kartu – šokėjai, muzikantai, dainininkės, kompozitorius ir vaizdo menininkas. O vaizdo instaliacijos yra vienas didžiausių iššūkių projekte – juk atlikėjams yra kur kas labiau įprasta judėti pagal muziką, negu pagal vaizdą. Tačiau tai ir yra kūrybinis iššūkis, ir patirtis.

Papasakokite, kaip yra šokama pagal vaizdą.

Mūsų kolega, eksperimentinio vaizdo menininkas J. van Veenas dirba su „super 8“ technologija. Jo sukurtos projekcijos nėra filmai, aiškūs vaizdai. Tad šoksime ne pagal vaizdus, o pagal sapnus – juose bus ir peizažų, sukurtų iš mūsų atlikėjų kūnų, slėpiningų ir keistų Vilniaus vizijų. Pažadame, kad premjeros metu vaizdo instaliacijoje žiūrovai tikrai išvys Vilnių – tik ne tokį, kokį matome kasdien vaikščiodami gatvėmis.

Minėjote, kad šio projekto tikslas yra padėti skirtingų sričių menininkams dalytis patirtimi. Koks galutinis produktas pasieks žiūrovus? Ar lengva suvokti bendrą skirtingų kūrėjų projektą?

Vienas svarbiausių „maProject“ projekto sėkmės veiksnių bus jo betarpiškumas, t. y. sugebėjimas „sugriauti“ pjedestalo, scenos kuriamus barjerus, atskiriančius menininką-atlikėją nuo žiūrovo. Projekte dalyvaujantys architektai suprojektavo specialią erdvinę konstrukciją, kuri mūsų atlikėjams taps scena. Tačiau ši scena nebus žiūrovams „neprieinamas menininko pasaulis“. Pasirodymo metu žiūrovai galės patys vaikščioti konstrukcijoje, būti visiškai šalia atlikėjų, tapti pasirodymo dalimi. Publika šioje instaliacijoje taps dar vienu lygiaverčiu projekto dalyviu. Todėl esame tikri, kad sukūrėme ne „paprastam žmogui“ nesuvokiamą meno kūrinį, o tam tikrus ryšius, sąsajas ne tik tarp menų, bet ir tarp atlikėjo bei žiūrovo.

Vadinasi, žiūrovai turėtų pasiruošti aktyviai kūrinio peržiūrai, t. y. nusiteikti vertinti, ginčytis?

Tikrai taip – tikime Vilniaus publika ir tikimės atviro žiūrovų požiūrio. Svarbiausia, kad lankytojai nevertintų „maProject“ kaip šokio projekto ar vaizdo meno projekto. „maProject“ yra tyrinėjimų projektas – juk jis ir vadinasi „žemėlapis-projektas“, todėl tinkamiausia būtų ateiti ne pasižiūrėti instaliacijos, o įsitraukti į veiksmą, ištyrinėti, paliesti.

Kaip manote, ar vilniečiai lengvai pasiduos šiai meninei provokacijai – būti ne žiūrovu, o meno kūrinio dalimi?

O, neabejoju, kad žiūrovams yra nepaprastai įdomu žvilgtelėti į sceną. Mūsų projektas sukuria šią galimybę apeidamas meno „iškėlimą ant pjedestalo“ – žiūrovą kviečiame į pačią pasirodymo erdvę. „maProject“ yra skirtas ne tik įvairių sričių menininkų, bet ir skirtingų kultūrų miestų susipažinimui. Skiriasi mūsų kultūra, mentalitetas, meninė išraiška. Neabejoju, kad Vilniui šis projektas bus naudingas, nes pati Lietuva man, kone kasmet čia besilankančiai, tebeatrodo ieškanti savęs ir savo išraiškų šalis. Be to, tokio tipo tarptautiniai projektai sukuria naujus ryšius tarp skirtingų šalių kūrėjų, skatina dalintis menine patirtimi. Tikiu, kad iš „maProject“ metu Vilniuje susibūrusios keturių Europos miestų menininkų komandos ateityje „išaugs“ ne vienas svarus tarptautinis menų sintezės projektas.

Apie projektų ciklą „Europos menų mokykla“

 

„maProject“ – vienas iš trylikos edukacinės meno programos „Europos menų mokykla“ projektų, iš dalies finansuojamų Europos Komisijos. „Europos menų mokykla“ – 13 projektų ciklas, kuriame dalyvaujantys meno studentai ir jaunieji menininkai iš užsienio bei Lietuvos savo kūrybą skiria Vilniui ir jo svečiams. „Europos menų mokyklos“ metu rengiamos kolektyvinės kūrybinės dirbtuvės, organizuojamos individualios kūrėjų rezidencijos Lietuvoje, vykdomi Lietuvos ir žinomų Europos meno mokyklų bendradarbiavimo projektai.

2009 m. gegužės-gruodžio mėnesiais vykstantys edukaciniai meno projektai apima daugumą meno ir kūrybos sričių: kiną, teatrą, vaizduojamuosius ir taikomuosius menus, muziką, literatūrą, vertimą. Daugiau kaip 800 jaunųjų kūrėjų iš Lietuvos ir užsienio 2009 m. pabaigoje savo darbus pristatys vilniečiams ir miesto svečiams – bus sukurti nauji filmai, spektakliai, viešųjų erdvių ir dizaino darbai, literatūros, kitų meno sričių kūriniai.

„Europos menų mokyklos“ projektuose dalyvauja menininkai ir dėstytojai iš daugelio Europos Sąjungos valstybių, taip pat Baltarusijos, Rusijos, Australijos, Pietų Korėjos, Singapūro, kitų šalių. Pagrindinis visų „Europos menų mokyklos“ projektų tikslas – pradėti ilgalaikį Lietuvos ir užsienio menininkų, meno mokyklų studentų bei dėstytojų bendradarbiavimą ir pristatyti Lietuvos meną bei kultūrą projektų dalyviams iš užsienio.

Straipsnį parengė VEKS

Nuotraukos © Konrad Szymanski

Bernardinai.lt